Kasdien trumpėja dienos, stingdamos širdy –
dar taip norėčiau tavo glėbyje miegoti
ir mūsų mylimų pakrančių pakrašty.
Kaip baltažiedės ievos į tave šakotas
rankas bekraščiais siekiais iš jausmų iškelsiu.
-------------------------------------------------------------

Ir mus liūliuos jos šaknys apsiraizgę
lyg mylimos ir ramios tavo rankos.
Girdėsime pakrūmy vėją svaigų,
dar tviskantį matysim giedrą dangų.
--------------------------------------------------------------

Ir tik naktis, kai vėtros plaukuose dejuos,
sušaukia godžiai smilkiniuos po žilą plauką. 
Miglotuose ir rūškanų pilnuos skliautuos
tarytum kibirkštys į sielos langus auga
laikas – pakirstas iki širdies, kurio dar melsim.

O, kaip norėtum žydinčiom pakrantėm grįžti –
esi sugautas išskrendančių paukščių klyksmo...