Atviruoge iš nebaigtųjų laiško,
dangaus ir žemės vaike,
kiek jau prabėgo basakojo laiko —
ties antakio lanku duobė įsmego.
Kai medžių lapai baigė megzti,
mesti skraistę,
boružių vyzdžiais veidą išsopėjo
ir saulės strazdanas voratinkliais apraizgė.
Bet tik akimirkai, atodūsiui
akivaruose susilaiko syvai,
ir vaiko sapnas išskrenda drugiu.
Iš naujo šėmą rūką kinko laikas,
ir kaip nebūta vakaro randų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-02-03 21:04:47
O šiaip tai nereikia tų randų. Jų nebus, patikėkit :))) Bent jau linkiu to.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-03 19:35:34
labai gražios mintys, reikia sugebėt taip iškalbėti
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2015-02-03 19:03:26
Labai ryškus gamtiškasis pasaulio pajautimas. Atsinaujinimas — toks natūralus gamtoje, ir nepasiekiamas, prilygstantis stebuklui, žmogaus gyvenime.