Atviruoge iš nebaigtųjų laiško,
dangaus ir žemės vaike,
kiek jau prabėgo basakojo laiko —
ties antakio lanku duobė įsmego.
Kai medžių lapai baigė megzti,
mesti skraistę,
boružių vyzdžiais veidą išsopėjo
ir saulės strazdanas voratinkliais apraizgė.
 
Bet tik akimirkai, atodūsiui
akivaruose susilaiko syvai,
ir vaiko sapnas išskrenda drugiu.
Iš naujo šėmą rūką kinko laikas,
ir kaip nebūta vakaro randų.