Santrauka:
Man tos druskos trūksta, bet lai lieka jūsų vertinimai :)
Dažnai girdžiu aš griaudėjant perkūną –
Ne iš dangaus ar debesų, bet iš žmonių.
Tačiau gyvavimo fortūnai kartais būna –
Nutrenkia daugelį – vis tiek einu.
Nesielvartauk. Kas buvo – krito žemėn –
Tiesiog eini keliu likimo ažuolų.
Juk kiekviena naktis tau naują rytą lemia –
Nepastebėsi net žiemų vėsių.
Per taką akmenų su Meile savo –
Tartum pavasario žalių kvapų smūgiu.
Paliekam nuodėmes – į nugarą alsavo –
Mylėkime gyvenimą laiku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raskila
Sukurta: 2015-02-05 12:50:45
labai gražu:)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-31 20:24:47
Su Meile nieks nebaisu...
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-01-31 20:12:12
Patiko kūrinio mintis, —
„Per taką akmenų su Meile savo...“
Sėkmės Jums :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-31 19:59:43
Druskos, manau, pakanka :) Pažanga neabejotina, jau net sąskambių viduryje strofų randu. Nežinau, specialiai ar netyčia, bet ne tame esmė :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-31 18:39:14
miela
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-01-31 14:23:12
taigi taigi...mylėkimės gyvenime laiku...o kaip gi kitaip?