Dažnai girdžiu aš griaudėjant perkūną –
Ne iš dangaus ar debesų, bet iš žmonių.
Tačiau gyvavimo fortūnai kartais būna –
Nutrenkia daugelį – vis tiek einu.
  
Nesielvartauk. Kas buvo – krito žemėn –
Tiesiog eini keliu likimo ažuolų.
Juk kiekviena naktis tau naują rytą lemia –
Nepastebėsi net žiemų vėsių.
 
Per taką akmenų su Meile savo –
Tartum pavasario žalių kvapų smūgiu.
Paliekam nuodėmes – į nugarą alsavo –
Mylėkime gyvenimą laiku.