Nurijau tavo priekaištų karčią piliulę.
Pasakyk, ar tiki, jog tikrai aš pagysiu?
Kad išnyks iš akių upeliukai pasruvę,
Kad neteks klupinėti tarp nieko ir visko?

Gal ir žodis (ne žvirblis) įgys kitą vertę,
It per šlamštą nežergsi per jausmą išlietą?
Juk ne aš tau užkroviau teismo priedermę karčią
Ir netvirtinau niekam, esu jog poetė.

Apžiūrėk, iškratyk visą pulką melžėjų.
Kiek iš jų užgiedot apie meilę išdrįsta?
Kas nedirba, tas priekaištų ir neturėjo,
O kas gauna per snapą, sudrėksta, ištyžta.

Kam beplakti, sakyk, susirietusią, menką?
Gal tiki, jog užaugs? Ne, jokių perspektyvų.
Tiktai Dievui nuspręst, ar giedorių pakanka,
Numarinti giesmes, ar palikt kokią gyvą?

Štai todėl ir stveriu tavo kartųjį vaistą,
Net jei norais gerais patikėti neduota.
Pripažinkim drauge, kad gyvenimas keistas,
Ir tylėti, ir tildyti reikia daug proto.