Kliūtis įveikę,
Audras ištvėrę,
Vis dažniau nugarą
Atsukam vėjui.
Rymom kiekvienas
Savo palaukėj,
Vis giliau liūdim,
Kai nesulaukiam.
Buitim įprasminę
Sėją ir pjūtį,
Vis garsiau skundžiamės —
Bijom nebūti.
Save apgavę,
Netikim niekuo.
- - - - - - - - - - - - - -
Vis lėčiau skubam,
Kol atsiliekam...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-30 15:06:29
...darosi dažna taip išbūti...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-27 23:32:07
Gera mintis. Pabaiga liuksinė.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-27 18:44:21
pajaučiau savo santykį su gyvenimu..jau imu atsilikt...gerai čia išmąstyta
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-27 16:44:11
Kūrinėlyje nesunku pataisyti tuos rimus...
Patiko sąlygos (save apgavę, / netikim niekuo)
ir esmės (vis lėčiau skubam, / kol atsiliekam)
priežastinio santykio atradimas.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-01-27 15:19:27
labai tiksliai ir teisingos mintys.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-01-27 10:48:30
Kas tiesa, tas ne melas.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2015-01-27 10:44:28
Kiekvienam savitos tiesos.
Švarus jausmų išsakymas.