Sudėsiu į knygą 
aš savąją tylą. 
Paleisiu mintis 
pasaulio akims. 

Lai stebi, lai mato, 
ką daro tos rankos. 
Nors kartais atrodo 
truputį nerangios. 

Savy užsidarius, 
pamėgus vienatvę, 
naktim aš sapnuoju 
spalvotą plaštakę. 

Nutūpus žaismingai 
ant mano peties, 
ji man pakuždėjo 
truputį lemties. 

Mačiau, kaip ji skrido, 
sparnais pamojavo. 
Sugrįšiu dar kartą 
pratęsti to sapno. 

Išnyko pasakius. 
Tik akys vėl liko 
vidurnaktį stačios. 
...