Plunksninius debesis pakirdę paukščiai karpė.
Lelijas baltas išbučiavo ryto vėjas.
Skaidriom rasom žali žilvičiai verkė.
Tarp vingiorykščių aš viena stovėjau.
Kaip pieno putos, bangos krantan dužo.
Į kamuolį žolių gyvatės susivijo.
Ir tas dienas, ir tuos sapnus praūžęs,
Vėl sodinai širdy man pinaviją.
Ajerų lapais laumės kūnus trynė.
Žuvų šukelėm glostė mano plaukus.
Iš ilgesio kriauklelėn kūnai susipynė.
Ir meldai iš pavydo vaikščiojo palaukėm.
O paupy pernakt žemčiūgais lijo.
Nustojo lot užkimę nakties kurtai.
Iš tų sapnų atneški man leliją,
Ir mudviem gros upės fleita užburta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-01-25 11:32:13
Tarsi pasaka... ir koks gražus veiksmų išvardinimas 3 posmelyje.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-01-24 20:58:39
„Ir meldai iš pavydo vaikščiojo palaukėm.
O paupy pernakt žemčiūgais lijo...“
Ir emocijos, ir lyrikos užtaisas! Patiko...
Tik rašykit, - sėkmės Jums :)
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-01-24 19:36:20
Kiekviena eilutė — atskira pasaka. Visas eilėraštis — puiki emocinė gamtos sakmė apie gražiausią jausmą.
Ir mudviem gros fleita upė užburta... Dėkui.
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2015-01-24 16:31:43
Vaizdumai, gyvumai... bet pvz.: labai norėtųsi, jei tai daina, kad ji labiau dainuotųsi, skambėtų, niekur už meldų nesipintų, ir tuomet nebūtų pašnekesių: ...aš viena stovėjau... man, mano, man...
Galėtų jie labiau įplaukti, nežinau, gal čia tas laikas buvęs taip skambteli, rimas, e e e, o o o...
Labai daug patikimo: žolių gyvatės, Ajerų lapais... ilgesio kriauklelėn... meldai iš pavydo vaikščiojo palaukėm...
Paskutinė eilutė skamba neužburtai...