Plunksninius debesis pakirdę paukščiai karpė.
Lelijas baltas išbučiavo ryto vėjas.
Skaidriom rasom žali žilvičiai verkė.
Tarp vingiorykščių aš viena stovėjau.
 
Kaip pieno putos, bangos krantan dužo.
Į kamuolį žolių gyvatės susivijo.
Ir tas dienas, ir tuos sapnus praūžęs,
Vėl sodinai širdy man pinaviją.
 
Ajerų  lapais laumės kūnus trynė.
Žuvų šukelėm glostė mano plaukus.
Iš ilgesio kriauklelėn kūnai susipynė.
Ir meldai iš pavydo vaikščiojo palaukėm.
 
O paupy pernakt žemčiūgais lijo.
Nustojo lot užkimę nakties kurtai.
Iš  tų sapnų atneški man leliją,
Ir mudviem gros upės fleita užburta.