Pabudimas

Palubėj žybteli lempos dagtis,
stalai su kėdėm kvailai šokti ima.
Ir man pradeda beprotiškai sektis,
šviesa pažadino miegantį likimą.
 
Žinau, po nakties – diena. Banalu.
Kas tau? – klausia. Man nieko, pofik.
Plaukia mintys atminties kanalu.
Dar laukiu, nedegu – smilkstu tik.
 
Ir tegu. Širdy ramu. Paguoda –  
esu sotus nuo puikybės ir saldumo,
todėl rytui užrašau sielos kodą –
gal prireiks kada? Šiaip, dėl įdomumo.
Langas Indausas

2015-01-21 09:50:57

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2015-01-22 08:41:38

Ir man pradeda beprotiškai sektis,

Svarbu kad sekasi...  O dar beprotiškai!  :)

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-01-21 21:32:44

Ne, Vlabur, esmė prabudime. Akis prasitrynus :)))

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-01-21 21:09:58

Nori nenori, bet net ir įvairiausi to paties autoriaus kūriniai yra tęsinys, o nauja grandis kaskart papildo pasaulėjautos vaizdo grandinę. Todėl, manau, neužgausiu savo teiginiu, kad ir šįkart gvildenama sena, tiksliau, viena iš pagrindinių temų.
Kaip ir ankstesniuose pro akį nepraslydusiuose kūriniuose.
Ten, kur buvo valgoma kiauliena, į pirmą planą išsiveržė ištižimas vardan patogumo, pataikavimas malonumų receptoriams, valgytojas (nebe amžinasis žydas klajoklis) atsisakė savo prigimties bei lemties.
Paryžius atskleidė ne mažiau kraupų sluoksnį: tai savanoriškas pasilaidojimas nusivylus viskuo. Tikrai, nenatūrali šviesa neįžiebs širdies. „Liuminescencinis“ ir parodo tą dirbtinumą. Teisingai parinkti lietuviški atitikmenys apšviestų ir pradangintų ironijos dvaselę.
O be jos juk požiūriui-stiliui kapiec.
 
Taigi šįkart tęsiama amžinoji, neišsenkanti lemties ir pasirinkimo linija. Kiek siekia atmintis, apie visokeriopą švyturį jau esate kūręs, bet čia kitoks, ne rankoj, o palubėj. Šioji, kaip žinia, yra palei lubas (tai įvairiaprasmė riba). Kiaušu nepramuši. Paprasta lempa, kad ir „Senukuose“ įsigyta arba simbolinė, tampa ir fonu (šoka aplinka), ir abstrahuotu praregėjimo švyturiu. Kažkas keičiasi, palubė švinta. Turbūt, jei lubos nepramuštos (patalpoj tamsu plius smūgis bandant), švitimas rodo, kad keičiasi požiūris kiauše. Tai gerai. Bet gerai dar būtų žinoti ir lempos inicialus. Nors bendrai tai kam leistis žemyn, poetiškiau taip.
O kad ramu, tai ir smilksta. Puikybė daugiau gal puikumas, prie to ir saldumas. Sotu, šviesu ir vėsu. Betgi viskas pragmatiška (dėl įdomumo), ir nėr čia ko švaistytis liepsnomis. Tad rezignacijos gaisuose – pozityvas, net ir su pofik, o gal kaip tik jis labiausiai apšviečia blaivų požiūrį.
Toks tad pabudimas.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-01-21 16:29:22

širdy ramu...gera

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2015-01-21 15:11:36

Tokia įspūdžių (pojūčių) seka: pabudimas -> likimas --> saldumas ---> įdomumas...
Nuodėmingas „sotumas nuo puikybės“.
Širdy ramu. Ir tai – svarbu.
Netgi esminga.