Palubėj žybteli lempos dagtis,
stalai su kėdėm kvailai šokti ima.
Ir man pradeda beprotiškai sektis,
šviesa pažadino miegantį likimą.
 
Žinau, po nakties – diena. Banalu.
Kas tau? – klausia. Man nieko, pofik.
Plaukia mintys atminties kanalu.
Dar laukiu, nedegu – smilkstu tik.
 
Ir tegu. Širdy ramu. Paguoda –  
esu sotus nuo puikybės ir saldumo,
todėl rytui užrašau sielos kodą –
gal prireiks kada? Šiaip, dėl įdomumo.