Tas kalėjimas tavo akių
Neša pelenus gęstančio laužo.
Meile mano, per gruodą lekiu,
Nes širdis išprotėjusi daužos.
Tu žiūri ir iš tolo vapi –
Prisiglaust prie žvaigždės nėra laiko.
Nei prišaukt ar paliest – taip trapu –
Tos lemties, kuri viską išdraiko.
Ir išeisi staiga kaip diena,
Pasitrauksi lyg šerkšnas iš tolo.
Išmintim praeities sklidina
It žuvėdra suklyksiu virš molo.
Visko mačius širdingai tikiu
Ta aistra, kuri dar nenuvylė,
Bet kalėjimas
tavo akių
Niekada nesuras sielos gylio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raskila
Sukurta: 2015-02-05 12:53:18
Bet kalėjimas tavo akių
Niekada nesuras sielos gylio.
Gražu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-23 23:15:47
Nuostabu...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-01-22 08:27:37
Išmintingos išvados... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-21 21:28:37
Pabaiga labai liuks.
Vartotojas (-a): Vasaros meilė
Sukurta: 2015-01-21 21:14:06
Nuostabus.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-21 11:24:33
labai gražios mintys, puikios metaforos...labai patiko