Tas kalėjimas tavo akių 
Neša pelenus gęstančio laužo.
Meile mano, per gruodą lekiu,
Nes širdis išprotėjusi daužos.

Tu žiūri ir iš tolo vapi – 
Prisiglaust prie žvaigždės nėra laiko.
Nei prišaukt ar paliest – taip trapu –
Tos lemties, kuri viską išdraiko.

Ir išeisi staiga kaip diena,
Pasitrauksi lyg šerkšnas iš tolo.
Išmintim praeities sklidina
It žuvėdra suklyksiu virš molo.

Visko mačius širdingai tikiu
Ta aistra, kuri dar nenuvylė,
Bet kalėjimas tavo akių
Niekada nesuras sielos gylio.