sausis
driežui šalta
taigi
į kamuoliuką
uodegą suka
saulė
nors ir ištiesia spindulį
bet
jis
sauuuusiškas
drėgnas
kaip snaigė
jų gūsis už apykaklės
...
driežas nevaro avinėlio
į ąžuolo viršūnę
negena pupų kopėčiomis
debesis ganyti
tik
apsigobtų pats savąją skūrą
jei tik jį sugautų
išpeštų vilnos sviedinį
įsirangytų
peržiemavot
buria
iš mėlynųjų nagų
neoninių akių
šil šil ma
mana uodegėl
šil šil ma
mana širdela
šil šil ma
nevirsk nevirsk
į akmenėl
kad ti pavasariop
koks briedžiuks
nerastų
tik išnarėls
skūrels
fosilijos pėdsaką
ilgai ilgai žibutėj pūst
kolei žalčiokai su prieteliais
ausimis karpys mėlį
siurbs tikrąjį
spindulį po spindulio - - -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2015-01-21 10:18:47
Žiemiška pasaka su gera pabaiga, jaukiai surašyta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-20 23:59:20
Net pritūpiau. :))) Nuo teksto gausos :))) Ne miaumiaukiškai kažkaip. Turbūt kokias dvi savaites taupėt? Juokauju, eksperimentą užskaitau kaip labai vykusį.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-01-20 22:17:59
Pažvelgus į driežą kaip į bet kurią gyvą būtybę, matyti, kad jai – nieko naujo. Uodega, sukama į kamuoliuką, prisuka visokiausių niuansų: susirietimas, kad būtų šilčiau, savos uodegos gaudymas (ratas), ryšio su pasauliu suvyniojimas, galų gale tiesiog vaizdu.
Uodega kaip organas (arba gyvybingumo simbolis) atsinaujina, taigi būtybė galėtų tarsi atgimusi jaustis įprastai, bet kad merdi vargšė beuodegė susitraukusi. U-uu, kaip nejauku.
Todėl nei pupas laipina, nei aveles vaikosi (augalus, debesis ir laiko naujoves, – pastarąsias kildinant iš metų šeimininkės ožkos / avies). Trūksta šilumos. Kaip ją suprasti, priklauso nuo to, kas yra drieželis.
Ant ribos laukimas pusiau užšalus. Gal būtybė negrįš į fosiliją ar dinozaurą, gal kiti visų spindulių neišgers.
Man labai įdomu ir gražu.