Plaikstės vėjas skiautelėmis sniego,
Tu įvardijai –
mūsų žiema...
Supratau... bet į pusnį nebėgau,
Kai pradėjai rinkt
mūsų dienas...
Baltas lapas su sakiniu slydo
Ir sustojo prie mano akių...
Žodžiai glostė, širdis pasiklydo –
Jais tikėjau, bijojau aš jų...
Ne tik žodžių – mus skiriančių metų
Ir gausos nebaigtų sakinių...
Tavo laiško lig šiol neišmetus,
Jau žinau, ką išsaugojai tu...
O sapnai – nei tiesa, nei apgaulė.
Apsigauti gal kartais gerai?
Švinta langas į tekančią saulę,
Kai suartina mudu laiškai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-01-24 17:36:57
Labai patiko, - priglaudžiu...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-01-21 15:16:10
Sužavėjo. Dedu prie mėgstamiausių.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-21 00:07:38
Jūs praktiškai profesionalė, ką čia ir bekomentuoti...
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-01-20 19:54:10
O sapnai – nei tiesa, nei apgaulė.
Apsigauti gal kartais gerai?
Švinta langas į tekančią saulę,
Kai suartina mudu laiškai...
Tiesiog čia jai skirta vieta... eilutei :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-20 18:49:35
super jautriai ir gražiai.Labaui mieli žodžiai.
Vartotojas (-a): Raskila
Sukurta: 2015-01-20 17:43:04
nuostabios eilės:)