Plaikstės vėjas skiautelėmis sniego,
Tu įvardijai – mūsų žiema...
Supratau... bet į pusnį nebėgau,
Kai pradėjai rinkt mūsų dienas...

Baltas lapas su sakiniu slydo
Ir sustojo prie mano akių...
Žodžiai glostė, širdis pasiklydo –
Jais tikėjau, bijojau aš jų...

Ne tik žodžių – mus skiriančių metų
Ir gausos nebaigtų sakinių...
Tavo laiško lig šiol neišmetus,
Jau žinau, ką išsaugojai tu...

O sapnai – nei tiesa, nei apgaulė.
Apsigauti gal kartais gerai?
Švinta langas į tekančią saulę,
Kai suartina mudu laiškai...