Vėl išbrėkšta aušra ir nušvinta dangus,
Žydruma rubinu nusikloja,
Vėl kas rytą išalkęs, paniuręs žmogus
Savo lentpjūvėj garsiai riaumoja.
Leidžias saulė, užtemdo ir laimės akis,
Celėj paruoštas meškino guolis,
O laukimas kartus, tarsi greit nebeliks
Valandų paskutiniajam šuoliui.
Nuolat atviros lūpos ir balsas skardus
Kaip paguoda be atlygio siūlos,
Aidi miesto varpai, jųjų garsas skambus,
Skaidrioj sieloj – skeveldrų vien krūvos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-19 23:52:05
Todėl ir Mūza gruoblėta. Čia nesišaipau, aš tiesiog vertinu darbą, jis yra kitoks: savitas, be tų lialiakinimų, su staigiais posūkiais ir parinkti palyginimai netipiniai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-19 18:16:24
Jei jau lentpjūvė, tai gal paskutinėj eilutėj tiktų,,Skaidrioj sieloj – pjuvenų krūvos'' ... O šiaip, romantiškai kasdienybė sueiliuota...