Vėl išbrėkšta aušra ir nušvinta dangus,
Žydruma rubinu nusikloja,
Vėl kas rytą išalkęs, paniuręs žmogus
Savo lentpjūvėj garsiai riaumoja.
Leidžias saulė, užtemdo ir laimės akis,
Celėj paruoštas meškino guolis,
O laukimas kartus, tarsi greit nebeliks
Valandų paskutiniajam šuoliui.
Nuolat atviros lūpos ir balsas skardus
Kaip paguoda be atlygio siūlos,
Aidi miesto varpai, jųjų garsas skambus,
Skaidrioj sieloj – skeveldrų vien krūvos.