Laiškanešys. Siaubingas vėjas. Siaubingas. Nežinau, ar kada anksčiau esu tokį patyręs. Girdite? Jis stačiai šaukia, švilpia, staugia. Jį gali ne tik jausti, bet ir girdėti. Vakar kažkur rodė, kad vėjas nutupdė lėktuvą. Galite įsivaizduoti? Aš ne. Štai ir dabar jis kažkur visai čia pat, už kelių namų, sakytum ieško manęs. Naršo tarp namų ir žiūrinėja. Ir dar pyksta. Juk tikrai jis pasiuto. Ko jam iš manęs reikia? Kaip jums atrodo? Manau, jis kėsinasi į mano krepšį su laiškais, nevidonas, nori išsklaidyti laiškus po visą pasaulį nepriklausomai, koks ant vokų adresas. Neduosiu!
Aš laiškanešys, turbūt ir taip aišku. Laiškanešys kaip ir jūrininkas negali pasirinkti oro. Nekenčiu tokio oro. Ką gi, nusprendžiu kažkur pralaukti. Galiu, žinoma, prastovėti kur nors laiptinėje, bet gyventojus tai gąsdins, kur matyta, kad laiškanešys stovi visą valandą prie pašto dėžučių ir niekur neina. Randu krepšyje per klaidą patekusį ne savo apylinkės laišką, bet jis registruotas, todėl jį teks pasirašyti, namas vos už kelių šimtų metrų, nuosavas. Gal ir arbatos pavyks gauti. Kartais man sekasi. Namas ne pats nuostabiausias, bet vėjas jo gal nenutupdys. Aš skambinu. Nesigirdi? Man irgi. Gal neveikia? Aš beldžiuosi. Du kartus.
Mergina. Kas?
Laiškanešys. Girdite? Atsiliepė, vadinasi, viskas bus gerai.
Mergina. Klausiu kas?
Laiškanešys. Klausia kas. Girdite? Ką atsakyti? Juokinga.
Mergina. Kas juokinga?
Laiškanešys. Sakau, registruotas laiškas.
Mergina. Kam?
Laiškanešys. Tamsu, nematau. Atidarykit.
Mergina. Na ir?
Laiškanešys. Gal galiu užeiti? Juk čia tarp durų taip greit nerasiu.
Mergina. Galėjot iš karto pasiruošti.
Laiškanešys. Lauke siaubingas vėjas, bijojau, kad neišplėštų laiškų iš rankų. Be to, tamsu.
Mergina. Labai jau silpnos tos jūsų rankos, kad vėjas gali juos išplėšti.
Laiškanešys. Dabar jau ne tokios stiprios, kaip anksčiau. Bet jūs nematėt, koks lauke vėjas! Nepatarčiau kišti nosį į lauką.
Mergina. Gerai, kur tas sumautas laiškas?
Laiškanešys. Tuoj. Gal galim užeiti į virtuvę, kur šviesiau, ten rankos prie virdulio atšils ir surasiu. Batus nusiausiu, čia švaru.
Mergina. Nemeluokit, šimtas metų netvarkyta, galit nesiauti. Juk neketinate čia pasilikti?
Laiškanešys. Ne, man darbas, bet batus nusiausiu, kojos atsigaus, kol arbatą išgersiu.
Mergina. Taip ir galvojau.
Laiškanešys. Ką galvojai, vaikeli?
Mergina. Kad kažkas šįryt atsitiks.
Laiškanešys. O nieko neatsitiks. Iš mano pusės tikrai, tik laišką surasiu, mes pasirašysim, pasėdėsim minutę ir aš eisiu.
Mergina. Tiek to.
Laiškanešys. Arbata ir tau nepakenks, atrodai išvargusi. Aš užstačiau. Kur tu išėjai?
Mergina. Paso.
Laiškanešys. O paso nereikia. Aš tikiu. Tik pasirašysi ir pasiimsi laišką. Beje, jis iš teismo. Šaukimas. Gal kas rimto?
Mergina. Nelabai.
Laiškanešys. Nelabai? Tai gerai, nes būna, kad už skolas kviečia arba kokią baudą ketina išrašyti.
Mergina. Padarykit man stiprios kavos, aš nusiprausiu.
Laiškanešys. Kavos? Gerai, aš irgi jos išgersiu. Kur pas mus kava? Kiek čia visokių skardinių ir visos tuščios. A, radau. Cukrus? Čia nėra, čia irgi, kur dar gali būti?
Mergina. Cukraus nenaudoju, bet gali kur nors būti, svečiai kartais atsineša.
Laiškanešys. Nelabai tu svetinga, jei svečiai patys nešiojasi. A, radau kelis pakelius. Tokius, kokie būna patiekiami degalinėse. Dar paimsiu pusę bandelės, vis tiek išmesi, apdžiūvusi. O tau gal sumuštinį sutepti? Paieškosiu šaldytuve ko nors. O siaube, koks jis tuščias! Tu valgai kada nors? Matyt, kad ne. Kas su tavim atsitiko? Tave apvogė? Mama tavęs išsižadėjo? Kur tavo tėvai? Nesakyk, geriau nė nežinoti, tik arbatos atsigersiu. Tai yra kavos. Pas mane, žinok, irgi beveik taip pat tuščia, ką nusiperku, iškart suvalgau, tad jei kas ateina, neturiu kuom pavaišinti. Nors niekas ir neateina. Seniai, nebepamenu, kada paskutinį kartą buvo užėję. Kažkur visi dingo. Išmirė. Gal išvažiavo? Juk dabar visi emigruoja, mažai kas bepasilieka. O tu ko neemigruoji? Jauna, graži, tau ten emigracijoj kaip tik. Gal, sakau, ir man kur nors pasiduoti? Kaip galvoji? Laiškanešių visur reikia. Tikrai, reikės ruoštis. Krautis lagaminus. O štai ir virdulys atėjo. Tau, sakei, stiprios. Aš irgi stipresnę geriu. Jau įpyliau.
Mergina. Dėkui, nežinau jūsų vardo.
Laiškanešys. Turbūt tuoj eisiu. Ačiū už kavą.
Mergina. Jūs kažką kalbėjote, kai buvau vonioje?
Laiškanešys. Tikrai? Labai gali būti, aš dažnai kalbu su savimi. Kalbėjau, kad pas tave labai tuščia, ypač šaldytuve. Tau nieko netrūksta?
Mergina. O jūs galite ką nors man duoti?
Laiškanešys. Deja, ne. Pas mane taip pat tuščia.
Mergina. Matot, aš ne viena tokia žemėje.
Laiškanešys. Tikrai, mes panašūs. Gal geriau vis dėlto apsirenk, dar kas užeis,  ką pagalvos? O žinai, mačiau daug gražių mergų. Anksčiau, žinoma. Dabar ne. Neturiu laiko. Darbas. Man patinka mano darbas.  Sakiau, kad anksčiau mačiau, bet iš tikro ir dabar dažnai matau, bet tik matau. Kitkam neturiu laiko. Tu netiki?
Mergina. Tikiu. Tu dar neišeini?
Laiškanešys. Tu mane jau tujini?
Mergina. Tai blogai?
Laiškanešys. Na, kadangi aš tavo laiškanešys, tai gal ir ne. O tu ketini kažkur eiti?
Mergina. Ne. Priešingai, jei gali, pabūk dar valandą.
Laiškanešys. Valandą? Iš tikrųjų neketinau, norėjau tik karšto atsigerti. O koks reikalas?
Mergina. Aš atsijungsiu trumpam. Man reikia. Aš vartoju. Pasaugok, kad kokie svečiai neatsibelstų. Ir kalbėk, nesustok, tavo balsas mane ramina.
Laiškanešys. Man daug kas taip sako. Aš įjungsiu televizorių.
Mergina. Ne, žinios mane nervina.
Laiškanešys. Man kažkaip neįprasta, niekada iš arti nemačiau vartojančių žmonių. O tu nepradėsi muštis?
Mergina. Nežinau. Nori pabandyti? Deja, tau dozės neturiu.
Laiškanešys. Ne ne, man darbas, negaliu. Pabūsiu truputį. Tik tu ilgai nesvaik, turėsiu išeiti. Ir aš pasilikau. Tokia graži mergina ir narkomanė. Įdomu, ar seniai įklimpusi? Į tokią situaciją dar nebuvau pakliuvęs. Norėjau tik nuo vėtros trumpam pasislėpti ir še tau. Graži mergina, jau sakiau, gaila palikti vieną. Bet kas gali pasinaudoti. Aš tai ne. Galėčiau, bet tai būtų nesąžininga. O dar neaišku, ar  neserga kuo nors. Narkomanai nesaugo savęs. Gyvena šia diena. Įklimpau. Tai bent. Pasakoju jai kažką. Nežinau, ar ji girdi.
Žinai, aš niekada neskambinu daugiau nei du kartus. Vieną – tai lyg per mažai, žmonės gali nesuprasti, ar pasigirdo, ar tikrai skambino. Antras skambutis tarsi patvirtina, kad jiems nepasigirdo. Bet skambinti trečią kartą – klaida, tai lyg parduoti save, atiduoti,  netekti savo nepriklausomumo; tai tarsi tapti kažkieno žaislu: na, jei tris kartus skambina, reiškia, aš jam labai rūpiu, galiu patampyti jo kantrybę dar kurį laiką. Ir tada, kai galų gale atidarys, jis bus padėties šeimininkas, ponas, paklaus: na, ko reikia? O du skambučiai dar išsaugo mano orumą ir aš galiu nežvelgdamas į akis, lyg tarp kitko, burbtelėti: ponui Jonui registruotas laiškas. Viskas. Aš šachuoju, ginkis. Todėl visada skambinu tik du kartus. Nespėjot, neatėjot – jūsų reikalas. Palieku pranešimą ir laukiu jūsų pašte. Toks aš, matai.
Ji, aišku, nemato, guli apsinešus, žiūri kažkur pro mane ir tyli. Gal net manęs negirdi.
Ei, aš išeinu. Tyli. Ką gi, reikia eiti. Ateisiu kitą dieną.
 
Laiškanešys. Kitą dieną aš vėl ateinu. Vėl ryte. Spėju pabelsti tik vieną kartą (Laiškanešys skambina du kartus), ji jau atidaro, lyg lauktų manęs. Beje, pasiėmiau krepšelį su maistu, šio to nupirkęs parduotuvėje, juk neaišku, kada ji valgė. Labas, sakau, jai. Tau laiškas, vakar nepasirašei.
Mergina. Tikrai? Šaukimas?
Laiškanešys. Taip, bet yra ir kitas. Paskaityk. Aš sukeverzojau laišką, nežinau kodėl, ir nutariau jai išsiųsti, bet iš tikro pats ir atnešiau. Paskaityk paskaityk, nenumesk į šoną, tai gali būti svarbu. Aš aunuosi batus, šį kartą ji neprieštarauja ir plėšo voką. Na, ką rašo?
Mergina. „Patarčiau mesti narkotikus. Tu jauna ir graži. Kam tau jie? Laiškanešys.“ Labai įdomus laiškas. Dabar jau galiu jį išmesti?
Laiškanešys. Bet tu įsiklausyk, ką tau sako. Tai nėra toks jau prastas pasiūlymas.
Mergina. Gerai, pagalvosiu. Jau galiu praustis?
Laiškanešys. Vėl? Juk vakar prauseisi. O ką aš veiksiu?
Mergina. Vėl ruoši kavą.
Laiškanešys. Aš čia nupirkau kažko, nes tavo šaldytuvas nepadoriai švarus: kiaušinių, dešros. Valgysi?
Mergina. Aišku. Kalbėk, aš girdžiu.
Laiškanešys. Ką aš galiu kalbėti? Įsijunk televizorių, jei nori išgirsti ką nors protingo. Padarysiu porą sumuštinių prie kavos. Tu dar nepusryčiavai? Supratau. Laukei manęs. Iš tikrųjų nežinau, kodėl vėl atėjau. Paprastai po du kartus nevaikštau pas žmones. Bet tu man neišėjai iš galvos.  Tai kvaila, žinoma, bet aš nemėgstu skirstyti dalykus į protingus ir kvailus, elgiuosi, kaip šauna tuo metu į galvą, o po to neturiu mados gailėtis to, ką padariau. Nusiplaunu nuo savęs kaltę sakydamas, kad tokia buvo Dievo valia. Labai patogu. Mane to išmokė anoniminiai alkoholikai. Jie sako, nebūk durnas, neimk tu nieko į plaučius, tu nieko negali pakeisti. Dievas, atseit, per mane vykdo savo valią. Ką gi, vadinasi, aš dėl nieko nekaltas, galiu ramiai miegoti. Tą ir darau. O vakar aš visą vakarą galvojau, kodėl tu neišeini man iš galvos.
Mergina. Ir ką sugalvojai?
Laiškanešys. Nesugalvojau, todėl ir nusprendžiau dar kartą ateiti, išsiaiškinti. O tu galvojai apie mane?
Mergina. Ką sakei?
Laiškanešys. Nieko. Vakar per žinias rodė, kad vėjas pridarė daug nuostolių. Na pameni, tuomet, kai pas tave buvau, mieste siautėjo vėtra. Jei nebūtum priėmusi, ko gero, ir aš būčiau papuolęs į nuostolių statistiką. Tai nusprendžiau tau atsidėkoti už laikiną prieglobstį. Sumuštiniai jau gatavi. Kava irgi baigia virti. Paskubėk.
Mergina. Žinai, aš pagalvojau apie tai, ką rašei laiške.
Laiškanešys. Kad esi jauna ir graži?
Mergina. Apie tai irgi. O kadangi vis tiek neturiu pinigų, tai kodėl nepabandžius ir to kito?
Laiškanešys. Geros žinios.
 
Po to  nesirodau tris dienas. Buvo sekmadienis, ne darbo diena. Kitos dvi irgi pasitaikė sunkios. Ateinu trečiadienį. Ketinu belstis, bet pro mane iššauna kažkoks apsinešęs jaunuolis ir durys lieka atviros. Į mane net nepažvelgė. Aš įeinu. Garsiai pasisveikinu.
Labas. Tyla. Sakau labas.
Mergina. A, čia tu. Kur buvai taip ilgai?
Laiškanešys. Dirbau. Tau laiškų nebuvo, tai nėjau. Be to, šis rajonas man nepriklauso.
Mergina. Tai ko atėjai?
Laiškanešys. Norėjau pažiūrėti, kaip tau sekasi nevartoti, bet matau, kad sekasi nelabai.
Mergina. O tu manei, kad pakanka atnešti kiaušinių, išvirti kavos ir darbas baigtas? Po to gali dingti iškart keliom dienom? Iki vakar laukiau, tikėjau, bet paskui atėjo draugas ir nuramino mane.
Laiškanešys. Tai tas, kuris tik ką išsinešdino? Jis čia nakvojo?
Mergina. Ne, visą naktį sėdėjo virtuvėje ir sprendė galvosūkius. Žinoma, miegojo. Su manim. Tam ir atėjo. Žadėjo vėliau grįžti. Bet žinai, jų pažadais niekada negali tikėti – viena sako, kita galvoja. Išsivirk kavos, jei nori. Aš negersiu.
Laiškanešys. Kad nežinau, ar jau benoriu.
Mergina. Žinoma, kur benorėsi.
Laiškanešys. Žinai, aš patekau čia visai atsitiktinai, buvo siaubingas vėjas, aš išsigandau, ir tada radau ne savo rajono laišką, laišką tau, šaukimą, pagalvojau – puiki proga trumpam pasislėpti nuo audros, ir viskas, mudviejų daugiau niekas neriša. Kodėl man turėtų skaudėti galvą, ką tu veiki arba kas pas tave miega?
Mergina. Bet pasirodo vis tik tau rūpi, kas pas mane miega.
Laiškanešys. Nelabai, gal tik truputį smalsu, kuo gyvena šiandieninis jaunimas. Pasirodo, niekas nepasikeitė.
Mergina. Tikrai? Ir tavo laikais merginos miegojo su vyrais?
Laiškanešys. Kartais. Tiesa, tada apie tai nebuvo skelbiama viešai.
Mergina. O dabar aš tai viešinu?
Laiškanešys. Tu net nebandei sumeluoti, kad jis tavo pusbrolis arba klasės draugas, su kuriuo kartu ruošėte matematiką.
Mergina. Žinai ką, išeik, tu mane nervini.
Laiškanešys. Puiku. Tau laiškas. Perskaitysi, kai išeisiu.
Mergina. Vėl rašinėji savo kvailus laiškus?
Laiškanešys. Aš nieko neatsakau ir išeinu. Kitą rytą vis tik neiškenčiu ir vėl ateinu. Pasibeldžiu du kartus. Atidaro tas pats vaikinas, su kuriuo vakar prasilenkėm. Jis paklausia:
Vaikinas. Gersi kavos?
Laiškanešys. Aš atsakau: taip. Jis su vienomis glaudėmis, liesas. Aš jo klausiu: gal tu alkanas, kada paskutinį kartą valgei?
Vaikinas. Vakar. Kodėl parūpo?
Laiškanešys. Atrodai lyg būtum pernai per Kalėdas valgęs.
Vaikinas. Gal įjungti televizorių?
Laiškanešys. Ne, nereikia. Ji sakė, kad jūs naktimis kartu ruošiate matematiką ir tu esi jos pusbrolis.
Vaikinas. Jeigu sakė, tai taip ir yra, patikėk. Yra laiškų?
Laiškanešys. Ne.
Vaikinas. Gaila. Man buvo juokinga.
Laiškanešys. Tu skaitei jos laišką?
Vaikinas. Tavo laišką, kurį parašei jai.
Laiškanešys. Aš taip ir pasakiau.
Vaikinas. Tikrai? O nuskambėjo kažkaip kitaip. Nesvarbu.
Laiškanešys. Tikrai nesvarbu. Ir kas tave prajuokino?
Vaikinas. Jei nori pasidulkinti, nebūtina pirštis. Užtenka atsinešti svaigalų ir gausi viską. Kita vertus, tu jai per senas, tada gal iš tiesų reikia pasiūlyti ranką? Kaip bebūtų, aš nežinau, jei taip nori, pirškis, bet aš vis tiek ateisiu, kada norėsiu, ar ne?
Laiškanešys. Taip, tu visada būsi laukiamas.
Vaikinas. To ir tikėjausi. Tavo kava. Palieku jus. Iki greito.
Laiškanešys. Iki. Jis išėjo. Aš likau vienas. Sėdžiu ir siurbčioju karštą kavą ir nesivarginu rūpintis, kad kas pas mane ateitų. Tiesiog išgersiu ir išeisiu. Ir niekada daugiau neateisiu. Aišku, man nėra labai malonu, kad parašiau tą kvailą laišką ir tas stuobrys jį skaitė. Iš tikro pikta ant jos, kad ji tą laišką jam parodė ir gal net kartu juokėsi iš manęs. Arba jis pats jį rado, pastebėjo gulintį ant stalo, gal ji pamiršo paslėpti arba nesitikėjo, kad kas nors ateis.  Taip juk irgi galėjo nutikti. Gal ji visai nėra kalta. Na štai, kava išgerta, niekam aš čia nerūpiu, galiu eiti. Eiti ir niekada negrįžti. Taip ir pasakau garsiai: aš niekada daugiau čia neužeisiu!  Net jei ir bus tikrų laiškų, juk šis namas man nepriklauso!  Sudie! Man niekas neatsako, jokio garso ir tai mane kažkiek nuvilia, nes, atvirai sakant, tikiuosi maldavimų, prašymų pasigailėti ir panašiai, o čia nieko. Na ir po velnių! Išeinu. Garsiai trenkiu durimis.

Po to vėl nesirodau kelias dienas. Labai rūpi sužinoti, kaip ten ir kas, bet tvardau save ir neleidžiu sau pasiduoti. Praeina savaitė ir aš pasiduodu. Neiškenčiu. Po velnių išdidumą ir ambicijas, turiu ją pamatyti. Skambinu du kartus. Dabar skambutis veikia. Aš girdžiu. Vienas trumpas, po kelių sekundžių kitas ilgesnis, toks reikalaujantis, girdi, atidaryk! Bet niekas neatidaro. Paprastai skambinu tik du kartus, jau sakiau, bet šis kartas, jaučiu, nėra „paprastai“, nes aš atėjau ne darbo reikalais, ta prasme, neturiu jokio laiško. Gana tų laiškų, jau ir taip apsijuokiau. Ne darbo – tai reiškia, kad kažkokie kiti reikalai, asmeniniai. O dėl asmeninių galiu skambtelti ir trečią kartą. Suveikia. Ji iškart atidaro.
Mergina. Užeik.
Laiškanešys. Ji atrodo nekaip, visa dreba, kaip visada pusnuogė, todėl labai patraukli, gundanti, bet aš tramdau save ir man tik rūpi, kad ji nesusirgtų. O gal jau serga? Klausiu: kaip tu?
Mergina. Nekaip. Laiškų nėra?
Laiškanešys. Nežinau, čiagi ne mano rajonas, aš užėjau ne darbo reikalais, asmeniniu klausimu.
Mergina. Koks jis?
Laiškanešys. Jau paklausiau: kaip tu? Tu atsakei, taigi nežinau, kuo galiu padėti.
Mergina. Sušildyk mane, aš drebu.
Laiškanešys. Ir apsikabina mane, prisiglaudžia visa, tokia jauna, stangri ir lengvutė. Nežinau kodėl,  aš nusinešu ją į lovą.
Po to ji sako:
Mergina. Aš jau penkios dienos švari. Nepalik manęs. Padėk man išsikapstyti.
Laiškanešys. Gerai. Aš būsiu su tavim. Tu skaitei mano laišką?
Mergina. Taip.
Laiškanešys. Tai nebuvo visiška nesąmonė, kaip galvojau po to, kai tas bernelis man pasakojo, kad perskaitė jį. Jam jis buvo juokingas, tikriausiai jis rado tą laišką, turbūt palikai matomoje vietoje. Todėl ir galvojau, kad tai nesąmonė, bet dabar galiu pakartoti tą patį: tekėk už manęs. Kaip manai?
Mergina. Mes kartu juokėmės.
Laiškanešys. Kartu? Kodėl?
Mergina. Kam tau reikia vesti? Tau taip negerai?
Laiškanešys. Galima ir susidėjus, žinoma, gyventi, bet jeigu vaikai, kaip tada?
Mergina. Ar tau negana vaikų? Kiek jų turi?
Laiškanešys. Nežinau, vieną, turbūt.
Mergina. Mane. Taip, iškart pažinau, kai pirmą kartą atėjai. Dieve, galvoju, kaip jis mane surado? Tavo nuotrauka su mama ir manimi, kai man buvo trys, albume. Tu nė kiek nepasikeitei, tik pasenai truputį.
Laiškanešys. Bet kodėl tu nesakei? Kodėl...
Mergina. Todėl mes ir juokėmės, kai pasakiau, kad mano tėvas man peršasi. Rodžiau tą nuotrauką ir kartu žvengėme. O paskui pagalvojau, kad nesakysiu tau. Nesakysiu, nes labai norėjau pajusti tai. Visą laiką po to, kai palikai mus su mama, mane persekiojo prisiminimas, kaip mes sekmadienio rytais gulime trise vienoje lovoje, aš tarp jūsų, taip gera ir šilta, taip saugu. Tada galvojau – taip bus amžinai. Ir staiga tu dingai. Mama sakė, kad išvykai į kitą šalį, kad grįši, kai turėsi daug pinigų, paskui jau nieko nesakė, tada supratau, kad mus palikai, buvau didesnė, bet vis dar atsiguldavau pas ją į lovą rytais, ieškojau to jaukaus jausmo, tik jo jau nebuvo. Ir dabar, kai pirmą kartą pasirodei, panorau vėl patirti tą patį saugumą kaip vaikystėje, o kartu ir atkeršyti už tai, kad tada mus palikai. Ir man pavyko, nesvarbu, kas bus toliau.
Laiškanešys. Bet kaipgi adresas ant šaukimo, kurį atnešiau pirmą kartą, ten juk kitas vardas ir pavardė?
Mergina. Šį namą manęs prašė pasaugoti draugė, kuri išvyko į Londoną. Tas šaukimas jai. Man pasitaikė labai gera proga pagyventi vienai, toliau nuo mamos. Tu gal nežinai, ji normaliai pagerianti, prie to ją pripratino sugyventinis, kuris atsirado po tavo dingimo praėjus keliems metams. Taigi, gyventi su jais yra tikras pragaras. Gal dėl to aš irgi įklimpau į svaigalus. Nors iš tikrųjų mes kartu su mano netikru broliu ėmėme viską bandyti. Net ir seksą. Man tada buvo penkiolika.
Laiškanešys. Tai tas vaikinas, kuris čia buvo?
Mergina. Taip. Jis mamos sugyventinio sūnus. Matai, koks mažas pasaulis. Dėlto mes ir juokėmės, kad tu taip pat  brauniesi į tokį ankštą  mūsų pasaulėlį. Lyg nebūtų kitų vietų. Kaip viskas persipynė.
Laiškanešys. Ir lyg būtų maža, tu nusprendei dar labiau viską supainioti?
Mergina. Nedrįsk manęs kaltinti, tai tu mus palikai, pamiršai? Aš ne, todėl dabar srėbk, ką pats užvirei.
Laiškanešys. Mūsų su tavo mama santuoka buvo klaida. Deja, žmonės daro klaidas. Aš išvažiavau į kitą miestą, nes nenorėjau skirtis, nenorėjau palikti jos be paramos. Visą laiką, penkiolika metų aš jai siunčiau pinigus. Ir nemažus. Ji visą laiką juos priiminėjo, todėl nereikalavo skyrybų. Mes puikiai sutarėme šiuo klausimu. Tik kai tau sukako aštuoniolika, aš nutraukiau tiekimą ir grįžau gyventi čia. Apskritai nesidomėjau tavo mamos gyvenimu, ji man daugiau neberūpėjo. Ir jei ne audra tą dieną, mes galėjome išvis nesusitikti. Arba tas laiškas, kuris per klaidą atsidūrė mano krepšy.
Mergina. Aš netikiu Dievu, bet šį kartą, manau, jis visgi prabudo iš komos ir nusprendė kažką ypatingo nuveikti.
Laiškanešys. Ką dabar darysime?
Mergina. Nieko. Užkaisiu kavą.

Laiškanešys. Ji verda kavą, aš guliu ir mąstau apie visa tai, kol ateina netikras brolis ir mes trise kvatodami pusryčiaujame.