Pabodus debesims dunksoti,
Jie tykiai žarstos dangiška mana.
Lai krinta... Tuoj prieisim stotį.
Nereikia guosti ir dėkoti –
Juk skruostu slysta snaigė tirpdama...
Švelniam tu bučiniui palinkęs,
Net nepajusi užspaustos raudos,
O kai nutols tavieji žingsniai,
Kas buvo išbarstyta, rinksiu –
Vėl paukštė ilgesio išsprūs, giedos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-01-19 00:31:34
Labai palietė, puikiai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-18 23:57:53
Žinot, Jūs čia seniai. Visada gerai rašėt. Bet pastaruoju laiku - ypač.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-01-18 14:36:36
"O kai nutols tavieji žingsniai,
Kas buvo išbarstyta, rinksiu -
Vėl paukštė ilgesio išsprūs, giedos..."
Labai jausmingai!