Pabodus debesims dunksoti,
Jie tykiai žarstos dangiška mana.
Lai krinta... Tuoj prieisim stotį.
Nereikia guosti ir dėkoti –
Juk skruostu slysta snaigė tirpdama...

Švelniam tu bučiniui palinkęs,
Net nepajusi užspaustos raudos,
O kai nutols tavieji žingsniai,
Kas buvo išbarstyta, rinksiu –
Vėl paukštė ilgesio išsprūs, giedos...