kai dega dangus rudenį
tyla panyra į garsą
ir žodžio nelieka
tik kūnas
tik šuolis į
nebūtį
kai dega dangus rudenį
gimsta gervė balta lyg sniegas
tyra lyg neištartas žodis
lyg mintis iki nušvitimo
kai dega dangus rudenį
sako vėlės sugrįžta
išgirsti apie ką
tylim mes
gyvieji
kai dega dangus rudenį
atrodo kad čia ir dabar
niekas nesikeičia
nei kūnas
nei žodis
nes dega
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-01-17 23:45:24
Įspūdingai
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-01-17 18:29:15
Akylu žvilgsniu, jautria klausa ir siela... Puikus eil.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-17 13:35:12
Ruduo lyg paskutinis gurkšnis... saulėlydyje persišviečia trapumas būties.