kai dega dangus rudenį
tyla panyra į garsą
ir žodžio nelieka
tik kūnas
tik šuolis į
nebūtį

kai dega dangus rudenį
gimsta gervė balta lyg sniegas
tyra lyg neištartas žodis
lyg mintis iki nušvitimo

kai dega dangus rudenį
sako vėlės sugrįžta
išgirsti apie ką
tylim mes
gyvieji

kai dega dangus rudenį
atrodo kad čia ir dabar
niekas nesikeičia
nei kūnas
nei žodis
nes dega