Prie Algmar straipsnio „Problemos ir konkursai“  Vlabur parašė komentarą pritariantį. Malonu kad pritaria, bet svarbiau kitos ten pasakytos mintys. Štai tas komentaras:

Didelės svarbos pokalbis pradėtas. Padėkdie!
Sekanti ir neatidėliotina kalba būtų dėl bendrinės: ji prisitaikant ir prisitaikėliškai žudoma tarptautizmais.
Antra. Valstybinei lietuvių kalbos inspekcijai ačiū už „MaXimos“ palaiminimą: taip turime ir lenkų kalbos veržimąsi (ne tik į lietuviškus dokumentus ar į viešuosius užrašus...).  
Gimtosios kalbos mokytojai (Lietuvoje!) įvardinami lituanistais, o jų pamokose kas ketvirtas žodis – jau svetimas... Ir taip kiekvienas pats sau nesunkiai prisirinktų tokių akivaizdžių pavyzdžių! Tai ką daryti?
Pradžiai siūlau internete pasiieškoti nors Henriko Kulviečio Metmenų...   
 
         Štai šią eilutę verta pakartoti:  „Gimtosios kalbos mokytojai (Lietuvoje!) įvardinami lituanistais, o jų pamokose kas ketvirtas žodis – jau svetimas...“
         Bet iš kur jie imasi, tie gimtosios mokytojai? Teisingai – gausingos univerkos juos išperi – (Lietuvoje!). Ten mentoriai Vlabur įvardintų  lituanistų bei kitų dar specų būsimųjų, mentoriai – išdidūs proto bokštai – yra išradę stilių, leidžiantį iš musės taško išsunkti prasmę šešiaaukštę su filosofija giliausia. Kažkuo tas stilius primena manieras baroko ar tai rokokokoko, kai dulkes šluodavo skrybėlių plunksnomis. Vargšai studentai ką darys, neišraitysi sakiny pilkos mintelės – dar pravys. Tai mokosi, išmoksta terminų raizgymo meno, jau patys patiki, kad šitokia yra tikroji išmintis... Paskui – tiek vargęs kaip neparodysi savų gebėjimų kokiam aštuntokui, nuoširdžiai – kad pasirengtų, pramatytų vaikas, kas jo moksluose laukia. Ir sukasi karuselė vis ratu ydingu.
         Tačiau neverta tirštinti, yra ir nujaučiančių rato to absurdą. Kartą face seku studenčių pokalbį. Atrodo, prieš egzaminą. Panelė K. sako:
Linksminuos su linksniais...          O panelė M. S.:
          – Trečia erdvė, kur rašai tą patį, nesikartok, išdykėle...
K.: – Man priepuolis, linguoju ir kartoju... nedaryk dvipusės sąsajos, nesišliek, valdyk...
          M. S.:– Gal galėčiau Tau kuom nors pasitarnaut?
           K.: – Suvalgyk visus linksnius, kad ryt nebūtų ką analizuot...
           M.S.: – Aš galiu ir pačiai dėstytojai kur nors krimstelt, jei reikalas degantis.
           K.: – Pasinaudokim Grušo dramos "Herkus Mantas" kovos metodika su žvakute... akyčių šviesą užgesinti žvakute.
           M. S.: – juk nekišo jokios žvakės į šikną, Kamile.
           K.: – Nedaug trūko...
           M. S.: – Nebūk kryžiuotė, moterie.
           K.: – Kryžium gulėsiu kolokviume...
           M. S.: – Vapšė, tokia lempa, kad net nežinau, kokią šperą darytis...
           K.: – Spėriai darykis tą šperą, mums liko 9 valandos... visas puikus grožio miegas velniop. Atsiųsiu patom, ką susikonspektavau.
           Dabar jau tiksliai studentės pataiko į mūsų temą:
            M. S.: – Į darbinuką man permesk, ką? esmė tame, kad aš net nesuvokiu apie ką skaitau, tik dabar pradedu suprasti, kad aš labai šyva... Štai: "tad iš konkrečių teksto sakinių nustatyti, kur yra žodžio valentiniai partneriai, o kur tik  paprastas jo jungimasis su kitų žodžių formomis, gana sudėtinga. tam reikia specifinių abstrahavimosi operacijų." – Ir taip per devy(niolika?) puslapių... blet, sintaksininkai, išsioperuokit galvas.
           K.: – Abstrahuok, Marta, abstrahuok!
           Čia ponaitis R. P. pasuko net link ezoterinio - transcendentinio lygmens:
           – Nemokėti Sintaksės yra Didžioji Sin!
           Na, pamaniau, laikas parodyti karalių nuogą, grąžinti į žemę grakščiu šiuolaikinės kalbos pavyzdžiu:
 
           – Malonios Gerbiamosios, judvi painiojate stilius, tad aišku –  gali tekti kryžium gulėti. O reikia stebinti dėstytojus liaudimoderniška prusa ir aukštu šiuolaikinės mūsų kalbos valentingumu. Tik pradėti reikia, ir žodžiai traukia viens kitą kamuolin, nelyg Pikaso skulptūros meilužiai – ir be specifinių deabstrahavimosi operacijų mums aiškūs tų partnerių santykiai ir sakinio prasmė. Kas pagimdo specifinę būtinybę operuoti sintaksininkų galvas? – Post postepochos filosofinančios prielaidos generuoja intelektualines perversijas, pasireiškiančias avant-ŽODELIZMO eruptyvinių procesų akademistinėse prieigose padažnėjimu. Tad operuojant gali būti siekiama eksternalinio požiūrio į infernališkai internalines vieneto reburokėjimo virtualias, t. y., Web-realias galimybes intelektualizuotis – eksplikuojantis iš grąžinto abstrakcijų pradinio lygmens traukulių anihiliacinio fono į realesnius sampratumo kokybės pozicijos parametrus. Sampratumas! Sampratumas ir galvas išlaisvins, ir kryžiavojamuosius iš bet kokių egzaminų baimės.

Stiprybės Kamilei ir eilėraščių, jei universitetas pratina ją šitaip šnekėti.
 
            Du lankytojai pareiškė, kad šis nuogo karaliaus kalbos modernas patinka, – reiškia suprato parodiją. Ar nesakiau – ne vienas. Panašiai kalbos ir rašybos problemas supranta rimtos rašytojos Raistinė, Renata.  Parodijos kitas pavyzdys yra Algmar esė „Jaunojo postmoderno kančios“.
           Taigi Vlabur nurodytas problemas mato ne vienas lietuviškai šnekantis.