Ten toli aukštas kalnas,
O ant kalno — vienuolis.
Jo atodūsį švelnų
Godžiai sugeria uolos.
Iš uolų teka srovės
Per vienuolį į dangų,
Ne vienatvę — tikrovę
Išgyventi jam tenka.
Tyrą plazdančią būtį
Išgyventi jam lemta,
Kol mažutė žvaigždutė
Iš dangaus tyliai krenta,
Bet ties kalnu sustoja,
Nusišypso ji žmogui,
Ir į delną mažoji
Vikriai meiliai įšoka.
Ten toli aukštas kalnas,
O ant kalno — vienuolis.
Jo atodūsiai švelnūs,
Olose slypi guolis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-14 21:00:50
Išskirtinės eilės, tinka išskirtinei dienai...didybe dvelkia ir kartu trapumu...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-01-14 19:13:13
Su baltu gimtadieniu, miela Laimuže
Tas vienuolis tai gal vienuolė?
Lengvai susiskaitė kūrinėlis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-14 12:28:45
Su prasmingo kūrinio skelbimu gimtadienį!
O šiandien sukurtojo labai lauksime rytoj...
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-01-14 10:41:38
Gražu.
gal būt geriau (mano nuomonė): oloj šaltas guolis. Gi žmonos, vargšas, tai neturi...