Ten toli aukštas kalnas, 
O ant kalno — vienuolis.
Jo atodūsį švelnų
Godžiai sugeria uolos.
Iš uolų teka srovės
Per vienuolį į dangų, 
Ne vienatvę — tikrovę
Išgyventi jam tenka.
Tyrą plazdančią būtį
Išgyventi jam lemta, 
Kol mažutė žvaigždutė
Iš dangaus tyliai krenta, 
Bet ties kalnu sustoja, 
Nusišypso ji žmogui,
Ir į delną mažoji
Vikriai meiliai įšoka.
Ten toli aukštas kalnas, 
O ant kalno — vienuolis.
Jo atodūsiai švelnūs, 
Olose slypi guolis...