Tavo meilė kaip vėjas pasiekia mane
Ir už tūkstančių mylių.
Ošesiais, kuždesiais
Ji išsako lipšniausius žodžius,
Ji gegužio sode
Obelžiedžiais rausvais apipylė,
Purtė rūpesčių derlių —
Lai rankos nei links, nei nulūš.
Kai tave sapnavau,
Atrideno mėnulį per dangų,
Kai per pievą ėjau,
Ji nuo smilgų nupurtė rasas,
Kai ilgėjaus tavęs,
Pienės pūką įspraudė į ranką,
Kai liūdėti ėmiau,
Ji žaismingai pašiaušė kasas.
Ji padėjo suvokt —
Vėjas pūs daug ilgiau, nei gyvensiu,
Sielai reikia nedaug —
Kad praplyštų ir jos pumpurai.
Tavo meilė kaip vėjas
Atlėks dulkių sluoksnį man mirus nudengti —
Kad žinočiau, jog tu
Aplankyt prie paminklo buvai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-14 21:20:13
Sielai reikia nedaug —
Kad praplyštų ir jos pumpurai.
......................................gražūs žodžiai, didelė meilė.... tik ir man paskutinių trijų eilučių nesinori... bet autorė tuo matyt įvardiją meilės begalybę.
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2015-01-14 17:45:15
Tokia meilė virš asmeniškumo, patiko, tik paskutinės keturios eilutės jau nereikalingos (man).
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2015-01-14 12:35:12
„Ji padėjo suvokt –
Vėjas pūs daug ilgiau, nei gyvensiu.“
Nors žinom seniai žmogiškosios būties laikinumą, mylėdami tai pajaučiam ypač skaudžiai.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-01-14 11:00:55
Tiesiog neišsenkanti kūrybiškumo žaismė, kelianti nuostabą ir susižavėjimą...