Tavo meilė kaip vėjas pasiekia mane
Ir už tūkstančių mylių.
Ošesiais, kuždesiais
Ji išsako lipšniausius žodžius,
Ji gegužio sode
Obelžiedžiais rausvais apipylė,
Purtė rūpesčių derlių —
Lai rankos nei links, nei nulūš.
Kai tave sapnavau,
Atrideno mėnulį per dangų,
Kai per pievą ėjau,
Ji nuo smilgų nupurtė rasas,
Kai ilgėjaus tavęs,
Pienės pūką įspraudė į ranką,
Kai liūdėti ėmiau, 
Ji žaismingai pašiaušė kasas.
Ji padėjo suvokt —
Vėjas pūs daug ilgiau, nei gyvensiu,
Sielai reikia nedaug —
Kad praplyštų ir jos pumpurai.
Tavo meilė kaip vėjas
Atlėks dulkių sluoksnį man mirus nudengti —
Kad žinočiau, jog tu
Aplankyt prie paminklo buvai.