Iš žēmēs tās mes nīgdį neišeinam,
Tiktai keliai prasīdeda ir baigias,
Sapnuojas miestai, žodžiai mainās,
Pražyla sakiniai ir laikas.
Kita pastogę šīrdį ažrakīna,
Kiteip vadīnam vākarų ir vėjų,
Išmokstam būt’ toj žēmēj paskutīniai,
Unt kalną lig vidūnakčią stāvėjį.
Išmokstam grįžt’ ir vėl’ žiūrėt’ prą lūngų,
Kaip niaukias vakaruos vēlyvās stotys.
To žēmę mūm pasījema unt runkų
Ir niekam nebeatiduoda.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-01-12 18:24:32
Na,jei jau Kuršytė kaip žemaitė teigia, kad nepralenkiama, tai jau ties
tik gal ,,nebeatAduoda?
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-12 15:25:01
Iš laiko gelmių apkabina žodžiai... jausmas tikras
Vartotojas (-a): vaidilutė
Sukurta: 2015-01-12 14:55:11
Pritariu tau ir ašei
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-01-12 13:08:46
Labai gražiai visa išrokuota...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2015-01-12 09:55:03
Tuom pačiu gimtines ilgesiu ir ašei gyvenu, tik tujei gražau apetai pasakai. Šaunuola.