Iš žēmēs tās mes nīgdį neišeinam,
Tiktai keliai prasīdeda ir baigias,
Sapnuojas miestai, žodžiai mainās,
Pražyla sakiniai ir laikas.

Kita pastogę šīrdį ažrakīna,
Kiteip vadīnam vākarų ir vėjų,
Išmokstam būt’ toj žēmēj paskutīniai,
Unt kalną lig vidūnakčią stāvėjį.

Išmokstam grįžt’ ir vėl’ žiūrėt’ prą lūngų,
Kaip niaukias vakaruos vēlyvās stotys.
To  žēmę mūm pasījema unt runkų
Ir niekam nebeatiduoda.