Apsvaigink dar žvilgsniu, dar nugirdyk tyla,
dar eilėraščiu vienu užburki,
nors ant gruodo, ant ledo basa ir akla
mano ašara mirtų nuo pašalo durklo.
Mirtinai užkapoki jausmus ir žodžius,
kurie upėm į naktį tekėjo,
dar vis skamba, dar gieda, dar šaukia, girdžiu,
mane vėtros ir pūgos, ir vėjai.
Dar kalbėk, netylėk, dar pravirki krauju,
dar ant pašalo putino uogos negęsta,
dar liepsnok, dar rusenk, aš tikiu,
dar ant sniego galiu tavo giesmę it sniegeną rasti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-25 20:32:22
Tikrai, kaip meilės šokis... liepsningos meilės
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-11 21:19:29
Oi, sniegenos juk migruojantys paukščiai :)))
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2015-01-11 17:46:51
jausmų tango - gražu
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-01-11 16:17:48
Gal čia man skirta? šypt.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-01-11 16:11:02
pabaiga OK
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-11 15:49:12
paskutinė eilutė ypač graži
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-11 14:04:13
Patiko baigiamosios kūrinio eilutės:
dar liepsnok, dar rusenk – aš tikiu! –
dar galiu tavo giesmę it sniegeną rasti.