Žydi medžiai šerkšnu,
Miršta stingstantis lašas.
Tavimi gyvenu,
Tu toks didelis mažas.
Net į lašą telpi,
Jis užgimsta į snaigę.
Tu esi ir ugny,
Ugnyje nesibaigęs.
Tu manim pamatai
Savo spindintį veidą,
Tu žemai ir aukštai,
Ir man viską atleidi.
Tu beribis, platus,
Aš tavęs neapglėbsiu,
Bet pravėręs vartus
Tu manęs pagailėsi.
Tu suprasi mane,
Aš Tavy atsigausiu
Ir lyg delną delnan
Savo širdį priglausiu.
Tu — tai viskas ir aš,
Tu — tai kelias man duotas.
Tu — tai meilės galia,
Mano laimės aruodas.
Tu — tai viskas ir aš.
Vienis sielą užpildo.
Per manąsias marias
Aukso nutiesei tiltą.
Tau balti angelai
Danguje kelia puotą.
Tu — gyvybės kerai
Ir visiems gyviems duotas.
Prie Tavęs prisiglaus
Sielos alkstančios meilės.
Tu — palaima žmogaus,
Visada pirmaeilis!
Tu — gyvybė, mirtis
Ir būtis begalinė.
Tu — karščiausia viltis,
Mano dvasios tėvynė.
Tu — tai viskas ir aš
Tavo valioj ir meilėj.
Išbučiavęs šakas
Šerkšnas žydi taip dailiai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-12 15:39:03
Lyg ažūrinis Tu, savo meile apgaubiantis visą žmogaus pasaulį...labai patiko pagarbiu prisilietimu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-11 21:07:15
Gerai tas „Tu – ...“ čia nuskamba, labai vykusiai.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-01-11 20:05:44
It vienu atsikvėpimu nuaustas, ilgais minčių ir pajautų periodais nulietas trapus būties prisilietimas, kupinas pagarbinimo ir adoracijos.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-01-11 19:15:46
Ir kodėl man atrodo, kad šis eilėraštis apie mane?... Šypt.