Žydi medžiai šerkšnu, 
Miršta stingstantis lašas.
Tavimi gyvenu, 
Tu toks didelis mažas.
Net į lašą telpi, 
Jis užgimsta į snaigę.
Tu esi ir ugny,
Ugnyje nesibaigęs.
Tu manim pamatai
Savo spindintį veidą, 
Tu žemai ir aukštai,
Ir man viską atleidi.
Tu beribis, platus,
Aš tavęs neapglėbsiu,
Bet pravėręs vartus
Tu manęs pagailėsi.
Tu suprasi mane, 
Aš Tavy atsigausiu
Ir lyg delną delnan
Savo širdį priglausiu.
Tu — tai viskas ir aš, 
Tu — tai kelias man duotas.
Tu — tai meilės galia, 
Mano laimės aruodas.
Tu — tai viskas ir aš.
Vienis sielą užpildo.
Per manąsias marias
Aukso nutiesei tiltą.
Tau balti angelai
Danguje kelia puotą.
Tu — gyvybės kerai
Ir visiems gyviems duotas.
Prie Tavęs prisiglaus 
Sielos alkstančios meilės.
Tu — palaima žmogaus, 
Visada pirmaeilis!
Tu — gyvybė, mirtis 
Ir būtis begalinė.
Tu — karščiausia viltis, 
Mano dvasios tėvynė.
Tu — tai viskas ir aš
Tavo valioj ir meilėj.
Išbučiavęs šakas
Šerkšnas žydi taip dailiai...