Išsibarstė auksas, bronza, grynas varis,
Čeža medžių griaučiai juodoje nakty,
Lapkritis nuėjo — elgeta nuskaręs,
Liko metų turtai moly įminti.
Vėjai nešė gausiai šlapią debesiją,
Lijo, mėtė snaigėm, brūžino ledu.
Tarsi žemės vartai būtų užrūdiję,
Tari mes pamiršom, kad linksmiau po du.
Ar meni tu šilką išskleistos lapijos?
O ant jo spalvotus deimantus rasų?
Kaip takai tarp mūsų pamažu užgijo?
Nors žvalgausi, pievoj jų neberandu...
Išsibarstė auksas — mūsų laimės laikas.
Virpa likęs pūkas tuščiame lizde.
Gaila, kad abudu neisim pasivaikščiot
Ir nebemylėsi kaip seniau manęs.
Ir sukrovėm naštą priekaištų bei melo,
Vienas riečia nosį, o kita — daugiau...
Tu žinai, man gaila, kad jausmai atšalo.
Juk ne šiaip sau žemę ašarom merkiau.
Atitirpk minutei. Lai sugrįš birželis,
Lai tekės ne kraujas, bet šėlios sula.
Smiltimis auksinėmis lai nubirs takelis,
Tas, kuris gal buvo, bet jau nebėra.