Į mūs Lietuvėlę
Ėjo Trys Karaliai,
Jie visi po eurų
Nešėsi maišelį.
Išsibarstė auksas,
Išsilydė mira,
Smilkalų lazdelės,
Net ir tos subiro.
Mynė tie išminčiai
Gana ilgą kelią,
Kol miškuos priėjo
Varganą trobelę.
Tarė pats vyriausias,
Barzdą sau paglostęs:
„Gal priims mus žmonės?
Leis sudėt čia bluostą?“
Ir, duris atvėrę,
Žengė jie į vidų
Tik labai nustebo
Vaizdą štai išvydę:
Aplink stalą sėdi
Visas pulkas vyrų,
Nors ir pagyvenę
Bet dar neiširę.
Vyrai rūstūs blaivūs
Žvelgia susimąstę.
Kaip prabilt karaliams?
Kaip jiems kalbą rasti?
„Kas jūs tokie būsit?“
Pagaliau paklausė
Vienas toks su ūsais
Ir barzda didžiausia.
„Esam Trys Karaliai,
Negi nepažįstat?
Mes į jūsų kraštą
Juk dažnai užklystam.
Nešame jums naują
Eurą pinigėlį,
Kad turėtų sviestui
Net ir nabagėliai.
Todėl maloningi
Būkite jūs, žmonės,
Leiskit pailsėti
Po ilgos kelionės.“
Visa tai išgirdę
Vyrai nunarino
Savo baltas galvas
Lig pačių krūtinių.
Liūdnai atsidusę
Šneką jie pradėjo.
Klausė Trys Karaliai
Netikėt norėjo.
„Mes gražiai tarnavom
Lietuvai Tėvynei,
Tik ji mūsų garbę
Visiškai pamynė.
Įsiūbavom Varpą,
Budinome žmones,
Ėmėm arklą, lyrą
Be jokių dvejonių.
Nuo laikų seniausių
Lietuvą aprašėm,
Kad žinotų viską
Net ir pirmaklasis.
Aušrai nuskaidrėjus
Už blaivybę ėjom,
Atlantą perskridę
Galvas mes padėjom.
Pasakyt mokėjom
Mes savai gimtinei,
Kokia ji mums brangi,
Kaip nuo priešų gynėm.“
Pasakojo vyrai,
Kaip už savo laisvę
Kovės žmonės narsiai,
Ją krauju aplaistę.
Kaip gi džiaugės žmonės
Trispalvę atgavę,
Kaip pirmasis litas
Vyčiu atšuoliavo.
O dabar ištrėmė
Mus iš brangaus krašto —
Sako, atgyvenom
Ir sukrovėm naštą...
Sako, nebetinkam
Senei mes Europai —
Pagal jos dūdelę
Visi ponai šoka...“
Tyliai atsiduso
Trys liūdni Karaliai
„Ak, atleiskit, žmonės,
Mes – ne visagaliai...
Manėme, kad nešam
Jums didžiausią naudą,
O dabar supratom,
Ko jums širdis skauda.
Pinigas – ne viskas.
Litas jis ar euras,
Neužlopys nieko
Jeigu galvos kiauros...“
 
Balkšva žiemos saulė
Virš miškų tekėjo,
Į miglotą kraštą
Trys Karaliai ėjo...