– Klausyk, ar tu žinai kiek medžiuos telpa –
Žali ir šnekantys. Paslapčiomis
Vienatvė sykį man prakalbo –
Turi girdėt juos kaip girdėjo jis.
Ir pasileidau į jausmų kelionę,
Pilna kraite svajingų lubinų.
Kadai po pievą beklajoję,
Didžiausias kupetas nešiau, menu.
Mėlynių patalais kalbos ištirti –
Klausiau pušyno ir beržų šnektos
Ir žodžiai smelkėsi į širdį,
Prisiminimai meilę man kartos.
Plynės gale nušvito siluetas,
Viršūnės eglių sušlama – „Eiva...“
Širdis suspurda – išlydėtas,
Ne jau iš praeities regiu tave?
Jis vis artyn manęs taku kaip lapas,
Sakais pušelės kraitį nupina.
Tik žingsniai trys ir tariu – Labas!
Tave išvydau – rankoj lubiną.
Apkabinai mane ir sukas šilas.
Girdžiu kaip medžiai kalbasi erdve.
Tyrai klausiausi – žodžiai pilas,
Dabar prisiekiu, kad myliu Tave.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-08 09:59:53
graži ta kalba
Vartotojas (-a): vaidilutė
Sukurta: 2015-01-08 08:01:48
Gražus eilėraštis