– Klausyk, ar tu žinai kiek medžiuos telpa – 
Žali ir šnekantys. Paslapčiomis
Vienatvė sykį man prakalbo – 
Turi girdėt juos kaip girdėjo jis.
 
Ir pasileidau į jausmų kelionę,
Pilna kraite svajingų lubinų.
Kadai po pievą beklajoję,
Didžiausias kupetas nešiau, menu.
 
Mėlynių patalais  kalbos ištirti –
Klausiau pušyno ir beržų šnektos
Ir žodžiai smelkėsi į širdį,
Prisiminimai meilę man kartos.
 
Plynės gale nušvito siluetas,
Viršūnės eglių sušlama – „Eiva...“
Širdis suspurda –  išlydėtas,                   
Ne jau iš praeities regiu tave?
 
Jis vis artyn manęs taku kaip lapas,
Sakais pušelės kraitį nupina.
Tik žingsniai trys ir tariu – Labas!
Tave išvydau – rankoj lubiną.
 
Apkabinai mane ir sukas šilas.
Girdžiu kaip medžiai kalbasi erdve.
Tyrai klausiausi – žodžiai pilas,
Dabar prisiekiu, kad myliu Tave.