Buvo liūdnas ruduo,
Tarsi paukščiai išskristų į karą:
Ir koviniai kovai,
Ir taikieji bulvarų balandžiai.
Žemėn krintančią plunksną
Į sūkurį vėjas įvėlė,
Ir mačiau- tavo veidas nubalo.
Buvo liūdnas ruduo,
Ir griežlė kimo užmiesčio pievoj,
Ir falangom per dangų
Girgsėdamos gervės nutolo,
O gegučių vaikai,
Antrąkart pamesti, vanagėjo.
Vėjuos raustančios sutemos
Plunksnos baltumą sugėrė.
Dagiliuk,
Dagiliuk,
Dagilėli, -
Tave man skaudėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-09-26 18:24:44
och, kaip jautriai. Ar rudens atšlepsėjusio įtaka? Savitas žavumas, kaip ir daugely tavo kūrinių.
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2006-09-25 17:37:49
žinoma idealus tekstas. dramatiškai skaudus, rudeniškai paliečiantis, ne šiaip sau pasiseilėjimas, juntama profesionalumo ir gilios depresijos sanplaika.