kokia ji stipri

net cikados neperšauks jos balso
krioklių purslai neužtėkš
ir bedugnėn
pametusi galvą
ji net nežada šokt

nedylanti
kaip akmuo
tūžmingo vandens kliokimo pavasariais
neišsigąstanti

tūkstančiui metų į priekį
užtaisyta lyg automatas
nedrebančioje
medžiotojo rankoj
tarp trapių vienadienių
žolynų