Nemeilė
kokia ji stipri
net cikados neperšauks jos balso
krioklių purslai neužtėkš
ir bedugnėn
pametusi galvą
ji net nežada šokt
nedylanti
kaip akmuo
tūžmingo vandens kliokimo pavasariais
neišsigąstanti
tūkstančiui metų į priekį
užtaisyta lyg automatas
nedrebančioje
medžiotojo rankoj
tarp trapių vienadienių
žolynų