Buvo laikas, kai žiemą man sodai žydėjo,
Ir kai vasarą snaigėm žaidžiau.
Žodžiai pynėsi tau lyg garbingo audėjo,
Net į dangų kreipiausi – aukščiau.
Karštos rankos man buvo stebuklų lobynas,
Akyse žiburėliais tapau,
Tartum vaiko besaikis tikėjimas grynas
Tavo dėmesį traukiau klampiau.
Tik, deja, karštos svajos skraidyti paliovė,
Buvus meilė pasruvo melu.
Pastatyta pilis išsipusčius kaip povė,
Neatversiu jos durų – vėlu.
Plaks širdis sužeista, paukštuku pragiedojus,
It iš knygos – liūdna pabaiga?
Virš maniškės bedugnės nušvinta rytojus,
Mat iškyla viltelė marga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-01-04 22:46:36
Gražus nušvinta rytojus... tuo ir džiugu.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-04 19:26:52
Gal labai asmeniška, bet
juk džiugu, kai iškyla viltelė marga...
Sėkmės kūryboje Naujaisiais!
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2015-01-04 18:22:40
Smagiai parašyta:))
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-04 17:44:46
gražu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-04 00:08:39
Neprikibsiu prie rimo. Aišku, yra tų pačių kalbos dalių rimuotų, bet daug geriau, daug... :)))