Buvo laikas, kai žiemą man sodai žydėjo,
Ir kai vasarą  snaigėm žaidžiau.
Žodžiai pynėsi tau lyg garbingo audėjo,
Net į dangų kreipiausi – aukščiau.
 
Karštos rankos man buvo stebuklų lobynas,
Akyse žiburėliais tapau,
Tartum vaiko besaikis tikėjimas grynas
Tavo dėmesį traukiau klampiau.
 
Tik, deja, karštos svajos skraidyti paliovė,
Buvus meilė pasruvo melu.
Pastatyta pilis išsipusčius kaip povė,
Neatversiu jos durų – vėlu.
 
Plaks širdis sužeista, paukštuku pragiedojus,
It iš knygos – liūdna pabaiga?
Virš maniškės bedugnės nušvinta rytojus,
Mat iškyla viltelė marga.