Pabūk dar su manim. Birželio pirštais
Plaikstaisi kaip drugelis sparneliu.
Slenksčiu pas mus keliaujant lietūs miršta,
Pavėsiuos tūno ūkas – banalu?
 
Mes ne vaikai arba paklydę lapai,
Saulėlydžius skandinę vakaruos.
Rasoj sugavus bučinį bekvapį,
Akimirksniu širdis suabejos.
 
Pabūk dangus gėlių žiedais išaustas,
Pražys raudonu vynu nakviša.
Diena prabėgs kaip tolstantis apsiaustas,
O mėnuo plauks apsvaigęs artuma.

Aušros glėby kvėpuoja mūsų meilė,
Danguj ir žemėj uodžiasi gaiva.
Ak, kaip susuko galvą šilo gailiai
Ir ištiesta ranka — „Myliu, eiva...“