Pirmapradė archi-tamsa, kai dar nebuvo laiko,
bet meilė jau buvo –
įkaitę kūnai almėjo purpurinėje šviesoje,
o virš jų galvų vėrėsi dangūs,
o po jų nugaromis tvėrėsi vandenynai.
Didysis Čia, šiapus gyvybės, įžiebė tvermės horizontą,
ir mes liovėmės juoktis, nes laikas jau buvo prasidėjęs.
Tada meilės mums pasirodė maža –
Išmokom kalbėti, nes tylinti meilė – paslaptinga.
Išmokome šokti, nes meilė be judesio – paini.
Išmokome žaisti, nes meilė be žaismės – tiesmuka.
Išmokę įvardinti reiškinius pagal jų požymius ir savybes
suklusom, nes tamsoje įžiūrėjome mitą –
mūsų alsavimo sumos legendą.
Tinklu bandėme pagauti laiką,
plevenantį amžinybės vandenuose tarp gelmės ir nieko.
Nepavyko, nes tai, kas prasidėjo – nesugrąžinama.
Tada meilės mums pasirodė per daug –
sukūrėme atstumą, kad kartkartėm galėtume išnykti.
Taip atsirado mirtis, vienatvė, liūdesys, sielvartas.
Ir mes ilgėjomės meilės, tarytum jos netekę:
rankos netekusios rankų, širdis – širdies, glamonės – glamonių.
Tada mes supratom: niekada daugiau nesiskirsim.
Ir ši gaivinanti kūnų simbiozė sutvėrė Žmogų.
Romas
2014-12-30 18:47:09
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-12-31 00:20:32
Tvermės magija.
Vartotojas (-a): Orinta
Sukurta: 2014-12-30 23:47:00
"Meilė be judesio..." Tai kaip sustojęs taškas: nei pirmyn, nei atgal, nei per aplink. Todėl ir žingsnius supainioti maža tikimybė. O jei tavo meilė tai tarsi šokis, tuomet sušokęs jį netaisiklingai gal pamėgink iš naujo?
Ir ar įmanomą Meilę išmatuoti?
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-12-30 19:09:35
Čia pasinėriau į poeziją. Ačiū autoriui.