Pirmapradė archi-tamsa, kai dar nebuvo laiko,
bet meilė jau buvo –
įkaitę kūnai almėjo purpurinėje šviesoje,
o virš jų galvų vėrėsi dangūs,
o po jų nugaromis tvėrėsi vandenynai.

Didysis Čia, šiapus gyvybės, įžiebė tvermės horizontą,
ir mes liovėmės juoktis, nes laikas jau buvo prasidėjęs.
Tada meilės mums pasirodė maža –
Išmokom kalbėti, nes tylinti meilė – paslaptinga.
Išmokome šokti, nes meilė be judesio – paini.
Išmokome žaisti, nes meilė be žaismės – tiesmuka.

Išmokę įvardinti reiškinius pagal jų požymius ir savybes
suklusom, nes tamsoje įžiūrėjome mitą –
mūsų alsavimo sumos legendą.

Tinklu bandėme pagauti laiką,
plevenantį amžinybės vandenuose tarp gelmės ir nieko.
Nepavyko, nes tai, kas prasidėjo – nesugrąžinama.
Tada meilės mums pasirodė per daug –
sukūrėme atstumą, kad kartkartėm galėtume išnykti.

Taip atsirado mirtis, vienatvė, liūdesys, sielvartas.
Ir mes ilgėjomės meilės, tarytum jos netekę:
rankos netekusios rankų, širdis – širdies, glamonės – glamonių.

Tada mes supratom: niekada daugiau nesiskirsim.
Ir ši gaivinanti kūnų simbiozė sutvėrė Žmogų.