švyst pašvyst, pjūvis po pjūvio.
taip javus mes suguldėm į jaują.
varnos kranksi, kol ilsisi dalgiai.
mes iš kaukolės geriame kraują.
tavo akys – rubinai, mieloji,
kai žvelgi į mane nusidėjus.
kraujo skonio burnoj neatstoja
bučiniai netgi drąsūs kaip vėjas.
mes per naktį ant alko sėdėsim
ir žiūrėsim į atvirą dangų.
į tenai, kur žvaigždynai užgesę,
mes išeisime rytmetį sprangų.
Romas
2014-12-27 00:19:02
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-12-29 22:15:12
Dėl formos: matau 3 klasikinius posmus su gražia tautosakine pradžia ir ganėtinu rimavimu...
Dėl to nekro: tai kartais taturuotės baisesnės būna...
Jausmingas tas meilės fonas.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-12-27 21:21:17
Aštrus...
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2014-12-27 20:55:23
Nejauki pabaigos nuojauta paskutiniame posme man tik dar kartą patvirtino, kokia sunki ir nenuspėjama, ir neišvengiama būna meilė. Taikliai.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-12-27 18:05:22
Šokiruojančiai, sodriai, pritrenkiančiai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-12-27 15:28:34
savitai, kiek baugina tokios metaforos, bet gražu
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-12-27 15:07:11
... nuo trečio iki pabaigos – jau romantika...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-27 00:33:26
Pavadinimas pilnai atitinka turinį :)