švyst pašvyst, pjūvis po pjūvio.
taip javus mes suguldėm į jaują.

varnos kranksi, kol ilsisi dalgiai.
mes iš kaukolės geriame kraują.

tavo akys – rubinai, mieloji,
kai žvelgi į mane nusidėjus.

kraujo skonio burnoj neatstoja
bučiniai netgi drąsūs kaip vėjas.

mes per naktį ant alko sėdėsim
ir žiūrėsim į atvirą dangų.

į tenai, kur žvaigždynai užgesę,
mes išeisime rytmetį sprangų.