1. PRATARMĖ
 
Apie lietuvišką fantastiką kalbėti ir rašyti nėra paprasta. Sudėtingumo esmė ne istorijos chronologija, o mėginimas kūrinius palyginti su kitų kraštų ir epochų rašytojų – fantastų darbais. Taip pat ne mažiau kebli jos kokybės analizė ar bent detali apžvalga, nes rašytinių analitinių darbų yra, švelniai tariant, mažoka. Esama nuomonių, kurios atspindi itin skeptišką požiūrį į visą tėvynainę fantastinę kūrybą. Negalima nepastebėti, kad yra skaitytojų, kurie iš dalies netgi idealizuoja vietinių ir išeivijos fantastų pasiekimus. Atsiribodamas nuo kraštutinumų, tačiau vadovaudamasis objektyvia informacija, pateikiu šią glaustą, tačiau pakankamai informatyvią lietuviškosios fantastikos apžvalgą. Aptardamas jos istoriją ir turinį, neišvengiamai vadovaujuosi Gedimino Beresnevičiaus ir Gedimino Kulikausko ir Dianos Butkienės pateikiamu chronologiniu ir iš dalies geografiniu tėvynainės fantastinės literatūros skirstymu, kadangi ji yra objektyviausia. Chronologiškai lietuvių ir Lietuvos fantastikos autorių kūrybos istorija dalijama į tris aiškiai apibrėžtus periodus:
I. Prieškario fantastiką, kurios laikmetis – Lietuva tarp dvejų pasaulinių karų (1918–1940 m.);
II. Sovietinio laikmečio fantastika (1940–1990 m.), aprėpianti visą „tarybinį“ laikotarpį;
III. Fantastinės literatūros raida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ( nuo 1990 m. iki šiol.).
Be šio suskirstymo drįstu  išskirti ir išeivijos fantastikos apžvalgą, ko ankstesnieji tyrinėjimų autoriai niekada neišskyrė, nors tokio pobūdžio kūrinių anapus sienos sukurta visai nedaug. Išeivijos fantastikos pradžia yra 1934 m. ir tęsiasi iki šių dienų. Iš esmės išeivijos fantastiką galima suskirstyti  į du skirtingos trukmės periodus:
I. Išeivių fantastika iki dvidešimto amžiaus vidurio (1934–1950 m., ankstyvieji bandymai);
II. Išeivijos fantastika nuo 1950 m. iki šių dienų.
Šis išeivijos kūrybos dalinimas į du etapus yra sąlyginis, tačiau visiškai atspindi jos kokybės evoliuciją. Aptardamas išeivijos kūrybą neišvengiamai paliesiu ir gana tolimų Lietuvai „giminaičių“ kūrinius, nors apžvalga bus gana minimali, skirta tik bendram supratimui, nesureikšmindamas aprašomų fantastikos kūrėjų ir jų kūrybos.
Kitas lietuviškos fantastinės literatūros tyrinėjimo problematiškumas – jos istorijos pradžia. Problema tame, kad ne visi autoriai, šiuolaikinės lietuvių fantastikos pradžią sieja su tarpukario nepriklausomybės periodu, ankstyvuosius lietuvių kilmės autorių kūrinius tarsi nubraukdami, o pačią istoriją pradėdami tik nuo sovietinio periodo vidurio, kai Vytautas Norbutas parašė pirmuosius apsakymus ir apysakas (toks tiesmukas Prano Šarpnickio teiginys). Neabejoju, kad minėtasis rašytojas yra bene stipriausias lietuviškosios fantastikos kūrėjas, parašęs tikrai stiprių darbų tiek meniniu, tiek fantastinių idėjų požiūriu. Tačiau nesutinku su tais teiginiais, apribojančiais visą lietuviškosios fantastikos istoriją, ją sutrumpindami  beveik keturiasdešimt metų.
Kita problema: kas gi tie lietuviškos fantastikos kūrėjai? Vieni autoriai teigia, kad lietuviška fantastika yra tik tokia, kuri parašyta Lietuvoje ir tik lietuvių tautybės rašytojų. Yra ir kitokių požiūrių. Vienas tokių, kurį apibrėžė anksčiau minėti G. Beresnevičius, G.Kulikauskas ir D.Butkienė. Jie teigia, kad yra ne tik  Lietuvoje sukurta lietuvių fantastika, bet ir fantastika, parašyta emigracijos nublokštų išeivių. Žymiausia tokio teiginio iliustracija – žymus amerikiečių rašytojas fantastas Algis Budrys. Taip pat minėtieji apžvalgininkai pastebėjo, kad esama ir lietuviškos kilmės autorių, kurie rašo ne lietuvių kalba, o ir patys kalba tik svetimomis kalbomis. Juos su Lietuva sieja tik tolimi giminystės ryšiai. Ryškus pavyzdys – rusų fantastas Kiras Bulyčiovas ir amerikietis Robertas Šeklis (Šeklys). Be to, galima susidurti su dar vienu paradoksu. Lietuvoje būta ne tik lietuvių rašytojų fantastų, bet ir kitų tautybių autorių, kurie kūrė ir mūsų šalyje lietuvių kalba publikavo savo tekstus. Ryškus pavyzdys – Igoris Abadaševas.
Kadangi šios mano apžvalgos tikslas nėra perpasakoti visą lietuviškosios fantastikos istoriją (tai pakankamai detaliai padarė trejų autorių kolektyvas (G. Beresnevičius, G. Kulikauskas ir D. Butkienė 1999 m. pakankamai išsamiame straipsnyje „Lietuviškos fantastikos bruožai“, kurį dalimis galima rasti  šiuo internetiniu adresu: http://www.qedata.se/dr/ ), todėl apžvelgdamas  jos istoriją labiau akcentuosiu tik svarbiausius dalykus ir aprašysiu plačiau tik tai, kas straipsnyje nebuvo paminėta. Tačiau iš anksto atsiprašau, jei kai kurie dalykai mano tekste pasikartos. Tai neišvengiama, nes kalbėti ir rašyti šia tema, neaprašant kertinių dalykų, nematant visumos, būtų beveik neįmanoma, o apsiribojant tik iškiliausių fantastų kūriniais, informacija nebūtų išsami, o sumanymo tikslas dar kartą apžvelgti kas gi yra lietuvių fantastika, nebūtų pilnai įvykdytas. Istoriją dėstysiu remdamasis anksčiau paminėtų autorių chronologija, išskirdamas išeivijos fantastinę literatūrą į atskiras dalis, tačiau neapsiribosiu vien tik tuo.
 
 
2. PRIEŠKARIU LIETUVOJE KURTOJI FANTASTINĖ LITERATŪRA. AUTORIAI IR ŽYMIAUSI JŲ FANTASTIKOS KŪRINIAI. TEMOS IR SIUŽETAI.
 
2.1. FANTASTINĖS LITERATŪROS KONTEKSTAS LIETUVOJE DVIDEŠIMTO AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE.
 
Pirmi Lietuvoje sukurti fantastikos kūriniai neatsirado iš niekur. Labai svarbu paminėti ir tą faktą, kad dar iki pirmo pasaulinio karo mėgėjai vertėjai  išvertė žymiausių Žiulio Verno kūrinių fragmentus. Taip pat negalime paneigti ir to, kad Lietuvos teritorijoje  būta ir atvežtinių, kitomis kalbomis išleistų fantastikos kūrinių, kurie neabejotinai įtakojo lietuviškos fantastikos gimtį. Kas tie hipotetiniai kūriniai ir iš kur jie? Įvairiuose šaltiniuose teko aptikti informaciją, kad iki pirmo pasaulinio karo Lietuvoje jau būta kuklių Žiulio Verno ir Herberto Velso kūrinių vertimų. Be to, mūsų šalyje buvo ir pirmų rusų autorių fantastikos kūrinių originalo kalba, atvežtų iš kitų imperijos miestų. Be to, į Lietuvą įvairiais keliais pateko ir lenkų kalba išleistos fantastinio turinio knygos. Tikriausiai būta prancūzų ir vokiečių kalbomis išspausdintų kūrinių, kurias skaitė pavieniai skaitytojai. Toks kraitis, žinoma, nebuvo gausus ir įtakingas, kad galėtų ženkliai įtakoti pirmų tikrai lietuviškų fantastinių kūrinių atsiradimą. Drįstu teigti, kad iš dalies tokią situaciją lėmė tai, kad Lietuva tuo metu nebuvo nepriklausoma. Kraštas visgi dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje, kur išleisti ką tik nori nebuvo itin paprasta. Lietuviai  dar visai neseniai kentė žiaurią carinę priespaudą. Žmonės gana aiškiai prisiminė lietuviškos spaudos draudimo laikus, kuomet nebuvo galima nei skaityti, nei spausdinti jokių lietuviškais rašmenimis išleistų tekstų. Tad Lietuvoje gyvenantys skaitytojai labai ribotai galėjo reikšti savo mintis ir idėjas. Kita vertus fantastika kaip literatūra pasauliniu mastu dar tik pradėjo formuotis. Pavyzdžiui, mokslinė fantastika atsirado tik devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, o jos ryškiausi kūrėjai per visą tą laiką iki pirmojo pasaulinio karo buvo vos keli:  Mary Shelley, kuri parašė neabejotinai pirmą mokslinės fantastikos romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“, ir jį pirmą kartą išleido Londone 1818 m. sausio 1 d. Tiesa, ta knyga nėra išgryninta fantastika. Joje, be jokios abejonės, yra ir siaubo, ir gotikinio romano elementų. Kitas žymus mokslinės fantastikos pirmtakas ir siaubo literatūros pradininkas – Edgaras Alanas Po, kurio kūryba (ypač istorija „Artūro Gordono Pimo nuotykiai“) įtakojo netgi Žiulio Verno pasirinkimą kurti savo žymiąją „kelionių“ fantastiką. Žymusis prancūzų rašytojas netgi parašė minėtos knygos tęsinį „Artūro Gordono Pimo nuotykiai, Le spinx des glaces“, remdamasis pirmtako  knyga...
Be jokių abejonių ryškiausi ir svarbiausi mokslinės fantastikos pradininkai pasaulyje yra Žiulis Vernas ir Herbertas Velsas, kurių čia nereikia atskirai pristatinėti. Šių autorių kūriniai pirmieji  pasiekė vis dar okupuotą Rusijos imperijos Lietuvą drauge su kitų, mažiau žinomų ir šiais laikais beveik negirdėtų rašytojų knygomis.
Situacija žymiai pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Knygynų lentynas pasiekė jau verstiniai Žiulio Verno ir Herberto Velso kūriniai. Nuotykinės fantastikos atsiradimą nemažai lėmė pramoginės literatūros kūriniai. Lietuvoje tarpukariu dažniausiai buvo leidžiami Edgaro Barouzo romanai ir apysakos,  to paties autoriaus, kuris parašė įžymųjį „Tarzaną“. Pirmųjų Lietuvos rašytojų fantastų kūrybą tikriausiai įtakojo jo sukurti nuotykinės fantastikos kūriniai: „Pelusidaras“, „Tarzano“ serijos vėlyvesni romanai su gausiais fantastikos elementais, ir galbūt „Barsumo“ (Marso) ciklo romanai, kurie neabejotinai yra tikrai fantastiniai. Be jokių abejonių tarpukario Lietuvoje išleista ir mistikos kūrinių  (pvz., V. Kryžanovskajos romanai) su pakankamai ryškiais fantastikos elementais, kuriais dažniausiai ir „vadovavosi“ pirmieji lietuviškos fantastikos kūrėjai. Be to, svarbu paminėti ir Artūro Konan Doilio kūrybą, kuri pagimdė pirmuosius kriminalinės detektyvinės fantastikos kūrinius ir nuotykių fantastiką. Be grynai fantastinių kūrinių į lietuvių kalbą buvo išverstos įvairios literatūrinės pasakos. O tai irgi galėjo šiek tiek turėti įtakos tautinės fantastikos gimimui.
 
2.2. PIRMIEJI FANTASTIKOS RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRYBINIS PALIKIMAS
 
Pirmasis rašytojas – fantastas Lietuvoje buvo Justinas Pilyponis (1907–1947). Nuo jo ir pradėsime šią gana glaustą apžvalgą.
J. Pilyponio kūrybą vertinti šiuolaikinės fantastikos kontekste yra problematiška, juolab, kad ji buvo kurta kitoje visuomeninėje ir literatūrinėje aplinkoje ir visiškai kitame laikmetyje. Pilyponio kūriniuose nerasime mums įprastų šiuolaikinės fantastikos atributų. Be to, kai kurie šio rašytojo kūrybos vertintojai, autoriaus romanus linkę vadinti pramoginiais ar net bulvarinės literatūros skaitalais. Žinoma, autorius rašė itin produktyviai, jo tekstuose nerasime sudėtingos psichologijos, personažai neįmantrūs, netgi plokšti, o romanuose, apysakose ir apsakymuose akcentuojamas veiksmas, gėrio kova prieš blogį ir visada yra viltis. Dėl skuboto ir produktyvaus rašymo rašytojo kūriniai nėra idealiai nušlifuoti, nors stilius yra paprastas, tačiau šiuolaikinis skaitytojas tuose tekstuose aptinka daug naivumo ir sentimentalumo. Rašytojo kūrinių veikėjai yra arba ryškiai  teigiami, arba griežtai neigiami. Šiuolaikinės literatūros atžvilgiu J.Pilyponio reikštos mintys mums gali pasirodyti netgi banalokos. Be to, svarbu pastebėti, kad daugelis J. Pilyponio kūrinių nėra grynai fantastiniai. Vienuose pirmenybė nuotykiniam siužetui, kitur – mistikai ir kriminalinei istorijai. Tai, kad jis yra lietuviškos fantastikos pradininkas, lemia tik vienas dvejų dalių romanas - „Antrasis pasaulio tvanas“, kurio pirmoji dalis Kaune pasirodė  1930 m., o antroji – po kelerių metų  (1934 m.). Tai neabejotinai tikras fantastikos romanas ir dėl to nekyla jokių abejonių. Pagal fantastinės literatūros kanonus tai nuotykių fantastika, kuri yra artima tradicinei mokslinei fantastikai savo idėjomis ir dargi siužetu. Romane galima aptikti netgi apokaliptinės fantastikos elementų, ir romantinio romano apraiškų, ir įprastinės nuotykių literatūros klišių. Kūrinyje persipynusi ir  tradicinės utopijos. Šito darinio mišrainė, manau, pakankamai suderinta į vientisą kūrinį, nors, kaip ir anksčiau  minėta, tekste trūksta minties gelmės ir siužeto sudėtingumo.  Taip pat yra keistų kalbinių nesusipratimų, matyt per aplaidumą paliktų pačių leidėjų, kurie, galimas dalykas, nebuvo suinteresuoti ką nors stilistiškai tekstuose paredaguoti. Vis dėlto, mane žavi rašytojo paprastai išreikštas elementarus humanizmas, kuris iš primityvaus kūrinio lygmens tekstą kilsteli kur kas aukščiau, taigi iš jo galima pasimokyti bent paprasčiausių dalykų, nors šie tekste ir idealizuojami, vietomis galbūt ir banaliai sureikšminami.
J. Pilyponis savo fantastiniame romane orientavosi į išgalvotos istorijos pasakojimą, kai kur pamiršdamas netgi logiką, o visos fantastinės idėjos tekste nėra siužeto pagrindas. Be to „Antrame pasaulio tvane“ nėra daug detalių, viskas dėstoma probėkšmomis, akcentuojant tik patį vyksmą.  Tačiau netgi tokiame kūrinyje, žinant kokiu laikotarpiu jisai buvo sukurtas, prisimenant to meto mokslo išsivystymo lygmenį Lietuvoje ir likusiame pasaulyje,  kai kurios autoriaus fantastinės idėjos atrodo pakankamai įdomios ir savitos, nors yra ir naivių detalių, kurie šiuolaikinėje fantastikoje sutinkami retai, na nebent, pavyzdžiui, steam punk ir diesel punk fantastikoje, kur siužetai vinguriuoja devyniolikto amžiaus ar prieškario išsivystymo lygio visuomenėse. Kita vertus, autorius negalėjo numatyti to, kad pasaulyje lėtus motorinius biplanus, dirižablius ir primityvius šarvuočius pakeis sudėtingesnė, grėsmingesnė ir greitesnė technika, jau nekalbant apie elektroniką, bioinžineriją, kompiuterius ir robotus...
Vis dėlto J. Pilyponio romanas „Antrasis pasaulio tvanas“ yra gana reikšmingas. Čia – lietuvių fantastikos startas, kuris žymi mūsų fantastinės literatūros pradžią, todėl nesutinku su tais oponentais, teigiančiais, kad mūsų šalies fantastika būtų žymima tik nuo V. Norbuto, K. Paulausko ir B. Balaševičiaus kūrinių, parašytų praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje.
„Antrasis pasaulio tvanas“ buvo išleistas tik vienąkart, todėl perskaityti šią dvejų dalių knygą praktiškai neįmanoma, nes išlikusių egzempliorių yra labai mažai.
J. Pilyponis  parašė daugiau kūrinių, kurie neatsiejami nuo fantastinės literatūros. Vienas jų –  „Amžinas žydas Kaune“. Pastarasis – vienas stipriausių literatūriniu požiūriu darbų, kurį  sukūrė produktyvusis rašytojas. Romane gana logiškai pasakojama istorija, kurios šaknys – istorinės ir religinės, susijusios su senovės Izraeliu ir su vidurinių amžių  pasauliu. Neketinu perpasakoti knygos turinio, norėjau tik akcentuoti tai, kad amžinai gyvenančio žmogaus idėja gal ir nenauja, tačiau pastaroji yra visgi fantastinė. Kadangi šis personažas siejamas su senoviniu mitu iš „Šventojo Rašto“, visgi galima teigti, kad tai nėra istorinis kūrinys. Tai fantastika, nors ir nesusijusi su mokslu. Tačiau nuotykinis romano siužetas pateikia visai savitą istoriją, kurią dargi perkelia į tarpukario Lietuvos širdį – Kauną. Pastaroji knyga, atkūrus mūsų šalies nepriklausomybę, buvo dar kartą perleista (drauge su „Kelione aplink Lietuvą per 80 dienų“ – kitu gana kokybišku autoriaus kūriniu, kurio atsiradimą, be jokių abejonių, paveikė Žiulio Verno kūryba).
Kituose Justino Pilyponio kūriniuose kur kas mažiau fantastikos, todėl apie juos kalbėti kaip apie fantastinius negalima. Tačiau tarpukario Lietuvoje būta ir daugiau kūrėjų, rašiusių vienokius ir kitokius fantastinius kūrinius. Jie papildo to laikmečio aptariamo žanro kraitį.
1933 m. Kaune buvo išleistos net dvi fantastinio turinio knygelės. Pirmąją parašė Matas Mateika („Kaukolės šypsena“), antrąją – J. N. Višakis („Kauno tigras“). Abi knygelės – fantastiniai detektyvai, kur fantastinių idėjų nėra gausu.  Abu kūriniai nėra kuom nors ypatingi, tačiau  jie svarbūs tuo, kad yra sudėtinė  lietuviškosios fantastikos istorijos dalis. Iš kūrinių galima pasimokyti nebent to, kad visais atvejais būkite budrūs, nepakliūkite į įvairių aferistų ir eksperimentatorių rankas. Žinoma, tai nėra blogai.
1934 m. Lietuvoje  publikuotas dar vienas, bet bene įdomiausias ir giliaprasmiškiausias fantastinis to laikmečio kūrinys. Jį parašė Ignas Šeinius (1889–1959). Tai „Siegfried Immerselbe atsijaunina". Oficialiai – tai politinis pamfletas, tačiau turinys atskleidžia ir „fantastinius raumenis“. Savo pagrindine mintimi kūrinys artimas K. Čapeko „Karas su salamandromis“, kur kritikuojamas bundantis nacistinis monstras – Trečiojo reicho Vokietija. Antra – nors kūrinyje vos viena fantastinė idėja – žmogaus atjauninimas, tačiau tokią detalę galima palyginti su H. Velso „Nematomu žmogumi“, kur taipgi fantastinė idėja vos viena – nematomas žmogus. Visiškai sutinku su G. Beresnevičiumi, G. Kulikausku ir Diana Butkiene, teigiančiais, kad ir vienos ryškios fantastinės detalės pakanka iš tiesų geram fantastinės literatūros kūriniui. Ne išimtis ir minėtasis kūrinys. Iš šio romano galima daug ko pasimokyti. Iš dalies čia ir istorinis paveikslas, perteikiąs tuometines žmonių nuotaikas Vokietijos atžvilgiu. Be to, tai gana stiprus literatūrinis kūrinys, gerokai lenkiantis kitus tuo metu parašytus fantastikos žanro tekstus. Kita vertus, tai pamfletas – gana retai sugretinamas su fantastikos žanru, kūrinys. Todėl skaitytojui, nusprendusiam keliauti lietuviškosios fantastikos istorijos vingiais, rekomenduotina perskaityti ir šią knygą.
Baigiant prieškario Lietuvos fantastikos apžvalgą, galima drąsiai teigti, kad nors pirmieji kūriniai nepasižymėjo ypatingu meniniu stiprumu ir fantastinių idėjų novatoriškumu, tačiau jie neabejotinai yra lietuviškosios fantastinės literatūros istorija, kurios neišbrauksi. Na, o stipriausias fantastinis kūrinys iš šios negausios kraitės, be jokių abejonių, yra Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, o fantastinėmis idėjomis gausiausias – „Antrasis pasaulio tvanas“.
Beveik visuose paminėtuose fantastikos kūriniuose vienokiais ar kitokiais būdais atsiskleidžia elementarus humanizmas, gėris stengiasi įveikti blogį, siužetuose įpintos meilės gijos, kurios tekstams suteikia neišsilavinusiam skaitytojui suprantamo paprastumo, tačiau inteligentas juose įžvelgtų daug primityvumo ar netgi banalybes. Fantastinės idėjos tekstuose nėra unikalios, tačiau jos padeda realizuoti autorių sumanymus. Kaip fantastikos kūriniai jie gali būti įdomūs nebent šios literatūros fanams, kurie neabejingi net senoviško sukirpimo tekstams.
 
3. IŠEIVIJOS FANTASTINIAI KŪRINIAI
 
Artinantis antram pasauliniam karui Lietuvoje fantastikos kūrinių pasitaikė vis mažiau, o kraštą okupavus sovietams, po to - vokiečių nacistams jų faktiškai nebeliko. Tačiau fantastinių kūrinių parašė išeiviai iš Lietuvos. Tiesa, fantastikos kūrinių ankstyvuoju išeivijos laikotarpiu nėra daug. Pristatau tik dvi knygas.
 Emigrantų fantastikos istorijos pradžia siekia 1934 m. Tuo metu pasirodė brolių Tomdykų (tikr. broliai Alfonsas (g. 1906 m.) ir Jonas (g. 1912 m.) Burčikai) bendros kūrybos istorija „Meiles prakeiktos sielos“. Abu rašytojai gyveno Rygoje, todėl didesnė jų kūrybos dalyje parašyta Latvijoje, nors daugelis knygų išleista Kaune.
„Meilės prakeiktos sielos“ – knyga neišrankiam skaitytojui, parašyta nenušlifuotu stiliumi ir nevengiant, šiuolaikiniu supratimu, įvairių barbarizmų. Anot Vytauto Rakausko, kūriniai yra sudurstyti iš atskirų fragmentų ir su daugybe kalbos klaidų.
Kitas jau tikras išeivis – Klemensas Jūra-Jūraitis (1912 m. kovo 25 d. Selemos Būda, Marijampolės apskritis – 1991 m. gegužės 27 d. Rio de Žaneiras, Brazilija) – Lietuvos poetas, prozininkas, žurnalistas ir redaktorius. Jo parašytas fantastinis romanas „Okeanida“ brandesnis už pirmą išeivijoje parašytą fantastikos kūrinį  stiliumi, siužeto ir  kalbinės raiškos atžvilgiu.
Okeanida, 1947 m., Vokietijoje išspausdintas fantastinis romanas  yra 287 puslapių apimties).  Apie romaną,  tremtinių, pasitraukusius į vakarus leidybą ir kūrybą apžvelgiančiame veikale „Repertuarų pjūviai“ gana kritiškai apie kitus ir šį kūrinį kertama iš peties: (pateikiu citatą tik apie romaną „Okeanida“):
„Ne ką geriau sutiktas ir tikrai fantastinis K. Jūros romanas „Okeanida“, kur diskusijos su fantastine būtybe (vandenyne gyvenančia Liūdesio Valdove Okeanida) forma autorius dėstė savo filosofines pažiūras į tų laikų visuomenę, meilę, pareigą ir kitus klausimus (bet tenka sutikti su to meto skaitytojais, kad būtent šiuo atžvilgiu romanas labiausiai atitiko fantastiniam kūriniui keliamus reikalavimus), kartu pateikdamas kelionių vandenynu iš Europos į  P. Ameriką nuotykių aprašymą. Liudininkų žodžiais, K. Jūros kūrinys priminė prancūzų rašytojo P. Benua romaną „Atlantida“, kurio veikėja Atlantida gyveno Afrikos gelmėse ir viliojo vyrus, tačiau nuo pusės romano šis panašumas baigėsi – P. Benua iki galo išlaikė fantastinį koloritą, o K. Jūra-Jūraitis nuo pasakojimo vidurio nuklydo į nuotykių, primenančių Sindibado, Robinzono Kruzo ir kitų, vaizdavimą.“
Kaip iš tiesų yra, sunku ką nors objektyvaus pasakyti, nes šis kūrinys Lietuvoje taip ir nebuvo išleistas (romanas knygos pavidalu pasaulį išvydo tik Vakaruose), tad paskaityti jo lietuviškai ar kokia kita kalba nėra jokių galimybių).

(Bus dar.)