Mes būsim liūdni tarsi dvi kanarėlės,
Kai langą pamiršus užverti sušalo,
Kaip dvi rudens skersvėjo paliestos gėlės
Ar du kaliniai prie vienintelio stalo.
 
Nors kaip ten bebūtų – žiūrėsim į veidus,
Tu – mano, aš – tavo, – akim pasakysim.
Aukštai virš namų mėnuo debesis laidos
Ir mudu tą naktį tamsoj pasiklysim.
 
Keisčiausia – tikėsim: tu – mano, aš – tavo...
Bet tai nepadės vienam kitą surasti –
Pajuodęs šešėlis nuo augančio klevo
Toks pats naktyje kaip nuo stulpo ar rąsto.
 
Ir tai sužinoję nuliūsim lyg gėlės –
Tos dvi kambarinės ant mūsų palangės...
......................................................................
 
O rytą prabusim per rudenio gėlą
Akim užmerktom ir sušalusiom rankom...